QUOTE(linius @ 2011 04 07, 16:26)
Dar apie skausmingus ivykius. Kolege buvo kriziu valdymo komandos mokymuose, tai grizusi pasakojo kai ka. Pvz., del ziniasklaidos. Buvo pasakyta, kad ziniasklaida i mokykla galima isileisti tik tada, jeigu ji turi savivaldybes (nes tai musu m-klos steigejas) leidima. Zurnalistu pozicija yra tokia- jie dirba SAVO darba, i kazkieno zona (privacia ar viesa) lenda tiek, kiek juos ten isileidzia. Jeigu nezinai savo teisiu, pats kaltas, cia jau ne ziniasklaidos beda.
Dar drauge perpasakojo skaityta straipsni apie rekomenduojama reakcija mokyklose po panasiu nelaimiu. Aisku, analizuoti reikia, pagalba teikti reikia, taciau nedaryti savotiskos pompos (a.a. nuotraukos nekabinti ir pan.), nes kai kurie vaikai po to savizudybe supranta kaip galimybe gauti demesio... O kad mirtis yra negriztamas reiskinys, deja, isisamonine ne visi...
Liudnai as cia ir gal ne i tema...
Viskas ką mes norime kalbėti į temą. Be to su kiekvienu žodžiu sutinku.
Tik dar man viena mintis atėjo vakar į galvą. Ji mane "išlaisvino". Mes vis kolektyve mąstėm, kaip mums elgtis, dėl laidotuvių, pagarbos mirusiajam, o čia toks poelgis. Tai va, ką aš įsisąmoninau. Jis vaikas buvo toks koks buvo, gerbtinas mūsų kolektyvo narys, tik jo poelgis buvo visai ... Pagaliau aš vaiką sugebėjau atskirti nuo jo poelgio ir tada pasidarė lengviau vertinti situaciją. Viskas atsistojo į savo vietas ir pagarba mirusiajam, ir pritariau jo išlydėjimui, kaip bet kurio kito mūsų išlydėto vaiko su visa derama pagarba mirusiajam. O iki tos minties irgi galvojau, kad reikėtų tik paprasčiausiai palaidoti, jokių portretų, jokio paskutinio skambučio (lydim pro mokyklą)... Tik žinoma apie viską labai aiškiai reikia kalbėti su vaikais. ir apie tą "dėmesį", ir apie kitus dalykus