Kraujo ir gimdymo baimė

Laba diena.
Šiuo metu esu ištekėjusi jau 2 mėnesius. Su vyru iki vestuvių draugavome 2,5 metų. Mūsų santykiai labai geri, mes mylime vienas kitą ir jau kartais pamąstome apie kudikį. Man šiuo metu yra 22 metai, todel labai neskubu, bet jau mintys pradeda listi, kad kada nors tikrai vaikelio norėsiu. Bet yra problema: aš labai bijau viso nėštumo laikotarpio ir gimdymo. Tai nėra tik pscihologinė baimė, tai mano manymu, yra dar blogiau. Visa gyvenima (kiek save atsimenu) dar kokiu penkiu metu būdama pradėjau alpti, vos pamačiusi kraują, adatas, negaliu žiurėti siaubo filmų, nes nemiegu naktimis. Vos ne kiekvieną kartą, kai ligoninėje reikia imti kraują iš piršto nuaplstu ir prarandu sąmonę. Jei ben kas nors pašneka apie kokia nors operaciją, pasidaro bloga. Todėl net neįsivaizduoju, kaip man reikės iškesti visą neštumo laikotarpį, per kurį ir kraują ims, ir darys įvairias procedūras.

Ringa, is tavo zodziu supratau, kad tau nera taip, kaip mums su Cacuku ir Burbuku. Tau tiesiog siaip baisu budavo ....... bet apie krauja...   tu siulai isivaizduoti kaip imamas kraujas? To, kaip tik mums reikia vengti, nes kuo daugiau isivaizduoji, tuo blogesne padetis. Nes kai as isivaizduodavau kaip ima krauja, tai man toks jausmas, kad visa mano krauja issiurbia ir man pasidaro bloga. Va, tokia realybe

Na, alpti as neaplstu, bet bloga tai buna kai krauja ima

Nestumo metu tikrai neima to kraujo daug. Kai reikejo paimti, as pasakiau med. seseriai, kad galiu ir nualpti, tai ji mane pagulde, neziurejau i procesa, paprasiau, kad is anksto amoniako paruostu Ir viskas buvo puiku - krauja paeme, as amoniako prisiuosciau ir atsikeliau. (parasysiu dar, kad lankiausi privaciame kabinete...)

O siaip nestumo metu taigi moteris nekraujuoja. Tik po gimdymo gimda valosi. Bet juk per menesines nealpsti pamaciusi savo krauja? Tai manau viskas bus gerai

Ash tau siulchiau susirasti knyga "Gimties stebuklas". Zhinau moteru, kurioms ji padejo nugaleti baimes

laikykis!

Aha, būtent tai aš ir siūlau    Kodėl tu manai, kad to reikia vengti? Juk iki šiol tik tą ir darai - vengi. Ir kokie rezultatai?   Kaip suprantu būtent rezultatai ir netenkina tavęs. Todėl ir siūlau elgtis priešingai - analizuoti save, savo baimę. Nemalonus užsiėmimas, žinau. Bet jei yra nors menkutė sėmės tikimybė? Supratimas KO IŠ TIESŲ tu bijai pakenkt neturėtų. Va sėsk ir įsivaizduok: eini į polikliniką - ar tai jau baisu? Ne? tai toliau - prieina med sesuo baltu chalatu Baisu? Ne. Tai toliau. Ji paima švirkštą. Baisu? Aha, baisu   Jei baisu, tai ir užtenka. Kitą dieną vėl taip pat. Po n-tojo karto pamatysi, jog įsivaizduojamo švirkšto nebijai. Tada galėsi mintyse jį apžiūrėti geriau, kai ir tai nepasirodys baisu eisi toliau. Palaisniui, nesitraumuojant
O bijojau aišku, aš tik šiaip sau, nualpdavau kraują imant irgi dėl to, kad medikams nuobodžią dieną paįvairinčiau 

Aciu uz patarimus. Bet jei pas mane butu ta baime apie kuria tu rasai, tai cia butu paprasciau, daryciau butent kaip tu patari, bandyciau prisijaukinti, bet cia yra kas kita, protu nesuvokiamas dalykas, kuris priklauso nuo mano fiziniu savybiu.

Prisimenu, reikejo duoti krauja is venos. Kiek zinau, is venos paprastai nealpstu, tik, kai is pirsto ima, tai sau ramiai nei bijodama, nei ka (durio skausmas yra nusisvilpt, to tikrai nebijau), neperspejus seseles, kad galiu nualpt, atsisedau, paeme krauja ir pradejo ten prie manes tuos buteliukus su krauju tvarkyti As tik bac ir "dingau", atsipeikejau lovoje Ir beda buvo tame, kad as pradejau analizuoti ir zvalgytis i tuos buteliukus Buna taip, kad jei man greitai paima krauja ir as pasisalinu is tos patalpos ir neuzuodziu jokiu medicininiu skysciu, o geriausiai jei pakvepuoju grynu oru, tai galiu ir nenualpti. Matai, mane veikia turbut tie kvapai, ar kazkas tokio, kurie uzspazmuoja ir man ima trukti deguonies.

Bet rimtai, jei cia kalta butu svirksto baime, ar pacio kraujo (juk nealpstu per savo menesines), tai alpciau ir pas dantista, kai leidzia man nuskausminamuosius, arba kai leistu vaistus i kitas kuno vietas, bet to nera, todel ir nebijau. Kadangi, as pirma karta netiketai nualpau kai eme krauja, tai ir kitus kartus as pradedu baimintis, kad nenualpciau, nes cia toks nefainas dalykas, gali paskui be dantu likti jei netiketai kur nukristum

Laba diena.
Šiuo metu esu ištekėjusi jau 2 mėnesius. Su vyru iki vestuvių draugavome 2,5 metų. Mūsų santykiai labai geri, mes mylime vienas kitą ir jau kartais pamąstome apie kudikį. Man šiuo metu yra 22 metai, todel labai neskubu, bet jau mintys pradeda listi, kad kada nors tikrai vaikelio norėsiu. Bet yra problema: aš labai bijau viso nėštumo laikotarpio ir gimdymo. Tai nėra tik pscihologinė baimė, tai mano manymu, yra dar blogiau. Visa gyvenima (kiek save atsimenu) dar kokiu penkiu metu būdama pradėjau alpti, vos pamačiusi kraują, adatas, negaliu žiurėti siaubo filmų, nes nemiegu naktimis. Vos ne kiekvieną kartą, kai ligoninėje reikia imti kraują iš piršto nuaplstu ir prarandu sąmonę. Jei ben kas nors pašneka apie kokia nors operaciją, pasidaro bloga. Todėl net neįsivaizduoju, kaip man reikės iškesti visą neštumo laikotarpį, per kurį ir kraują ims, ir darys įvairias procedūras. Blogiausia, kad aš to jausmo (blogumo) negaliu kontroliuoti. Nes jei galėčiau pati kaip nors sau padėti, net neieškočiau pagalbos. O dar labai bijau, jei aš pastoviai alpsiu, tai gali pakenkti vaikelio sveikatai. 
Mūsų šeimoje taip pat alpsta ir tėtis, bet jis retkarčiais, o kiek sužinojau ir seneliui taip buvo. 
Anksčiau bandžiau aiškintis kodėl taip yra, daktarai tyrė, bet tik skėsčioja rankomis ir nieko negali padaryti. Iš pradžių sakė, kad viskas praeis savaime, o jei nepraeis - jie nieko negali padaryti - tokia jau mano nervų sistema ir jos nepakeisi. 
Taip nuplaukė mano vairavimo teisės (kurių labai norėjau), nes reikia žinoti kraujo grupę ir praeiti pirmos pagalbos kursus, o kai pamatys egzaminuotojai, kas man darosi, tai tikrai neprileis prie egzaminų.
Todėl pasitarėme su vyru ir pradėjome galvoti, gal man verta kreiptis i psichologą? Gal jis bent padės išsiaiskinti tų baimių priežastį? Nežinau, ką man daryti, todėl gal ką patartumėte?