Kraujo ir gimdymo baimė

Tai va, to ir bijau, kad vaistų nėra. Ir tiesiog negaliu priprasti prie to, nekreipt dėmesio. Kol nealpstu, kol nereikia eiti pas daktarus. Tol viskas gerai. Taig vat bijau, kad ir mano būsimam vaikui taip gali būti...

Papildyta:


Manau, kad bijoti gimdymo nėra labai didelė gėda. Visos jo bijom, tik viena mažiau, kita daugiau. O dėl vaizduotės, tai ir darželyje ir mokykloje man irgi sakė, kad vaizduotė super laki. Vieną kartą nualpau, kai per biologijos pamokas pasakojo apie medicinines dėles... Ot juoko visiems buvo kai mane už rankų ir kojų išnešė iš klasės...
Na dėl pačio nėštumo, aš irgi bijau to jausmo, kai vaikiukas, bus manyje. Bet vis tikiuosi, kad kai jis ten ir bus, nesijausiu labai blogai.
Galvojau, kad gal reikėtų paskaityti kokią knygą apie nėštumą ir gimdymą, gal kai viską iš eilės sužinočiau, bijočiau mažiau? Bet vėl stabdo tas, kad ir skaitant galiu nualpti.
Na bet džiaugiuosi, kad užvedžiau šią temą, nes mes nors ir kelios esam, nesijauti vieniša su savo problemom. Dažniausiai mamos sako, kad visos pagimdė, ir tu pagimdysi. Todėl ir suprasti viską gali tik tą patį jaučiantis žmogus.

Skaitau kaip savo zodzius As irgi bijau, kad manyje kazkas spardysis ir taip visus 9 men (na, gal maziau, bet vistiek), man turbut prilygs amzinybei

Niekada is gydytoju nesulaukiau tokiu keistu repliku

Merginos, viskas man atrodo bus gerai, is tikruju ne su tokiom ligom pagimdo, ir sveikus vaikelius, o tas alpimas kazi ar liga, gydytojai net pavadinimo jai nesugalvoja Tiesiog jautri

nu va, tiesiog bendraminčių kampelis
mano mama sakė, kad duos į teismą Lietuvos rytą, kam jos vaiką traumuoja
o jei rimtai, tai kai aš pradedu spirgėti ir kaip mažas vaikas kreksėti ligoninėj iš baimės, tai gydytojams ir keista "kiek gi man metų, kad taip bijau"..
dar besimokydama 4 kurse (tai buvo kokiais 2001 m.) buvau ligoninėj, siuvo pirštą, mamos pažįstama seselė glostė nugarą, kita šiaip "dantį" užkalbėjo, daktaras siuvo, va jie ir paklausė "kiek gi tau metų, mažule", pasisakiau, kad mokausi IV kurse, va ir nustebo.. tokia tai istorija
man neramu, kad turiu tiek baimių.. bijočiau kokių vorų ar pelių, tai ir vengčiau su jais "kontakto", o čia pats organizmas sureguliavo baimes ir kaip to jautrumo ir vaizduotės išvengti? persiprogramuoti smegenis?
p.s. kas nors su "nepakrikusiais ir išoperuotais" nervais paskaitytų, sakytų, mergos, baikit dviračius išradinėt

Geras Nu, man nebuvo taip, kad reiktu guosti, nes isoriskai neparodau, kad l. bijau, paprastai visokius siuvimus ir operacijas su vietine nejautra istverdavau stoiskai, net silpna nesidare, o va, kai be nejautros, tai bac ir guliu O as labai daznai bijau to, kas nepatirta, tiesiog isprotet baigiu, kai nezinau kas laukia. O va, kraujo paemimo as nei bijau, nei man skauda, bet kartais pradedu bijoti, kad alpsiu (nes zinau, kad paprastai taip buna).

Merginos, siandien paziurejau laida "Sugrizimas" per TV3, tai ten rodo, kaip hipnozes pagalba hipnoterapeutas "isvaro" ivairias baimes. Rode, kaip mergina labai bijojo stomotologu, kad net alpdavo prie kabineto duru, ir po hipnozes ji nebebijojo. Gal sakyciau, ir musu baime galima isvaryti, turiu omeny, kraujo, kai ima krauja, del gimdymo, nezinau ar imanoma
Laidoje hipnoze atliko psichoterapeutas Anzelmas (pavardes neisgirdau ), bet parode jo tel. 8-656 20360, jis pasake, kad gali kreiptis visi.

Mano uošvis irgi turi tokią problemą. Jis net nuskausmintas stomatologo kėdėj lūžta, sūnus ligoninėj gulėjo, tai aplankyt nėjo - bijojo, kad nualps.
O aš pati irgi alpdavau kai kraują iš venos imdavo, kartą ligoninėj pasišaukė seselė į procedūrinį, imti kraukją, įkišo adatą, o aš ėmiau ir susileidau ant vietos, tai gydytojas karališkai, ant rankų į palatą parnešė Bet aš bijojau tik konkretaus dalyko - kai kraują iš venos ima. Po kokio 10 karto šios procedūros, kai įsisamoninau, kad neskauda ir nebaisu alpimai baigėsi Gimdymo irgi bijojau paniškai, net sakyčiau paranojiškai. Būdavo prabundu kokią naktį ir galvoju: "aha, dabar man gerai, miegu sau jaukiai ir šiltai įsitaisius, o bus diena, kai tokiu metu aš gimdysiu, galus atidavinėsiu". Gimdymą įsivaizdavau kaip kokią agoniją ir baisiausia buvo tai, kad pastojus jau negalėsiu apsigalvoti ir pasakyti " ai ne, gal nereikia, atidedam vėlesniam laikui". Bet, suprasdama, kad tai kaip čia išsireiškus, nelabai sveikas požiūris, pradėjau gilintis į gimdymo fiziologiją, išsiaiškinau detaliai kaip ir kas vyksta tuo metu, ir... baimės nebeliko. Taigi , ko gero teisingas tas posakis, kad bijom nepažinto. Kai paslapties skraistė praskleidžiama, baimei vietos lieka mažiau.
Dabar turiu 2 vaikus, ir visai nebuvo baisu gimdyt
Dar. Gydytoja, pas kurią gimdžiau antrąją pasakė, kad skausmo gimdymo metu moteris jaučia tiksliai tiek, kiek pakelt gali. Tai aš, matyt, mažai galiu, nes per pirmą gimdymą iki 6 cm atsidarymo nejutau nieko, o su antrąja, iki 8 cm. O nuo 8 cm iki gimimo - kelios valandos, taigi juokas.
Taigi, mano patarimas iš patirties - pratinkitės palaipsniui prie dalykų, kurie baugina, pvz. apžiūrėkit švirkštą, kateterį, stenkitės įsivaizduoti kaip jums ima kraują, galų gale pažiūrėkit filmą apie medikus, pvz ligoninės priimamasis ar pan. Apie gimdymą irgi literatūros daug yra.
Sėkmės

Manau, kad Ringos patarimai gal ir teisingi. Po truputį reikia žvelgti baimei į akis. Beje buvau vestuves. lt parašiusi psichologei apie šią problemą, tai ji tik šiandien atsakė, kad pscihoterapeutas ar pscihologas turėtų padėti bent kažkiek šią problemą sumažinti. Bet tam reikės laiko. Na dar vaikelio kokius porą metelių dar neplanuoju, todėl tą laiką būtų galima išnaudoti pasiruošiant. Va kaip tik jau greitai reikės eiti pasitikrinti sveikatą dėl darbo, tai reikės savo daktarės paklausti, kur čia man (Ukmergėje) kreiptis.
Skruzdėliuk, aš tai irgi neprieštaraučiau hipnozei, kad tik ji padėtų, tai nors dabar nulėkčiau. Bet aš nežinau ar norėčiau, kad viskas vyktų per televiziją. Todėl ne jis vienas toks yra, kuris atlieka hipnozę. Manau, kad baimė įvairiems dalykams, per daug asmeniškas dalykas, kad juos galėtų matyti kiti žmonės. Ir tuo pačiu šaipytis...

man ir ta laida nenormali, ir hipnozės pati nenoriu
esu stipri ir susitvarkysiu, nors skaitant žemiau ringos postą, biškelį silpnoka darėsi apie tuos 6 ir 8 cm atsidarymus, bet manau, kad ištversiu.... (saviįtaiga pradeda veikti)


1. niu va, akivaizdus paguodžiantis dalykas - bijojai bijojai, o šast vaikiukai du ir jokių baimių jau aukščiau net parašiau, kad tikiu, jog ir man taip bus
2. o jau ačiū už "ligoninės priimamąjį" mano mergos (draugės) ir po šiai dienai žvengia iš senos frazės "eik žiūrėt tavo "mėgstamiausią" siaubiaką rodo" nu rimtai kažkokios konvulsijos mane apimdavo kai jį rodydavo... nemačiau nei vienos serijos, bet girdėdavau, kai draugės žiūrėdavo...

Tai as irgi nenoreciau per TV rodytis, as cia siulau i privatu kabineta pabandyti nueiti. Bet isivaizduokite, jei isgydo vandens baime (zmogus skendo ir paniskai bijo vandens), mediku, ligonines baime (kazkada grubiai gyd.pasielge, ir po siai dienai alpsta)ir pan., ir po hipnozes neblieka jokios baimes, tada labai saunu

Burbuk, jei tau ziurint "Lig.priimamaji" silpna darosi, tai tu tikrai negali saves kontroliuoti, kaip cia parasei, kad esi stipri ir susitvarkysi. Man ziurint filmus bloga nesidaro, man kartais kaip tik idomu, nes siaip medicina domiuosi, bet kas is to, vistiek alpstu imant krauja.
Papildyta:
Ringa, is tavo zodziu supratau, kad tau nera taip, kaip mums su Cacuku ir Burbuku. Tau tiesiog siaip baisu budavo Apie gimdyma sutinku, kuo daugiau zinosi, tuo suprasi, kodel tau taip vyksta ir pan., bet apie krauja... tu siulai isivaizduoti kaip imamas kraujas? To, kaip tik mums reikia vengti, nes kuo daugiau isivaizduoji, tuo blogesne padetis. Nes kai as isivaizduodavau kaip ima krauja, tai man toks jausmas, kad visa mano krauja issiurbia ir man pasidaro bloga. Va, tokia realybe

supranti, man pasidaro silpna silpna, bet aš nealpstu, na žinoma, būna atidarinėjmai langai ir t.t., dėl to ir nealpstu, bet baimė mano daugiau yra įsigalvota ir įsikalbėta, netgi vazduotė šiuo atveju žaidžiai labai negražiai su manim..
esu tikrai pakankamai stipri (vis gi dar labiau esu ko gero jautri) ir manau susitvarkysiu, bet Ligoninės priimamojo tikrai nežiūrėsiu, kam audrint savo vaizduotę?
man labai sunku nupasakoti kaip aš jaučiu tą baimę, tai kažkaip nenusakoma, tikrai daugiau pajaučiama, tas silpnumas ateina kažkaip irgi nenormaliai..
pavyzdys - dariausi Santariškėse tyrimus dėl alergijos.. rankas pribadė tokioms adatėlėm, absoliučiai jokio skausmo ir jokio kraujo nebuvo... bet va, man laikant rankas delnais į viršų ir bežiūrint į jas, pasidarė silpna silpna.. kažin kodėl? ir tikrai nieko neskaudėjo, kraujo nebuvo..
o ir šiaip fizinį skausmą iškęsti gal lengviau nei tokį kokį psichologinį (nežinau kaip jį įvardint...). pvz. bijojau stomatologų nuo vaikystės, o dabar jokios baimės, netgi breketais "pasipuošusi"...
ai, pati nesuprasiu pasirodys čia kokia nors psichologė pas mus ir diagnozuos mums "beprotystę" ar ne, po galais?

Beje pas stomatologę ir aš bijojau vaikščiot, ir dabar einu tik pas privačią, tos kur yra ligoninėse, man dar rusų laikais kvepia. Aišku, ten viskas modernizuota, bet tiesiog, pas privačią gali alpti kiek nori ir niekas tau nieko nesakys.
Tai va. Stomatologės bijau, kol man leidžia vaistus (vis dėl to adatos... ) bet kai teko mam pas ją eiti kažkur aštuonis kartus per pusę metų, tai kažkaip jau paskui nebebijojau (išskyrus užšaldymo). Va. Bet gal vis tiek reikės nueiti pas psichologę, vieną labai gerą žinau, tik man atrodo, kad ji priima tik moksleivius (beje ji buvo mano rusų kalbos mokytoja, todėl ją pažįstu).
Jei ir nepatiks, juk galima ir nebeeiti. Sakiau, pasistenksiu dėl savęs dar, o jei nieko nepavyks, tai reikės susitaikyti su šia padėtimi...

nelabai turejau laiko perskaityti visa tema, bet tavo pirma posta paskaicius, sumaniau atsakyti- as tokia pat buvau, labai bijojau nestumo ir ypac bijojau kad kai prades vaikas judeti, as nuo to "nepaaiskinamo krebzdesio" alpsiu- tai va, pastojus nieko panasaus nebebuvo. kazkaip tas vaikis pasidaro toks svarbus, kad dziaugiesi jo judesiais ir nebealpsti del smulkmenu. tiesa, kad nenuspalvinciau visko geltonai, tai pasakysiu tiek, akd cezaris nebuvo labai malonus, alpinejau ir kol kateteri istate, ri kai jau pilva pjove (nuskausmino puse, skausmo nejauciau JOKIO, bet alpau nuo to nemalonausj jausmo kad kazkas kuiciasi po tavo pilva) nu bet zinok pasimirso tas labai greitai, kitaip sakant- romantikos mums tokioms gal biski maziau, bet nebuvau nualpusi nescia nei sykio- patikek, kai buna TOKIA situacija, akd negali alpti, tai ri nealpsti, organizmas suranda jegu kazkiap...

sekmes tau. aisku jei ramiau bus- pasitark su psichologais