Kraujo ir gimdymo baimė

Laba diena.
Šiuo metu esu ištekėjusi jau 2 mėnesius. Su vyru iki vestuvių draugavome 2,5 metų. Mūsų santykiai labai geri, mes mylime vienas kitą ir jau kartais pamąstome apie kudikį. Man šiuo metu yra 22 metai, todel labai neskubu, bet jau mintys pradeda listi, kad kada nors tikrai vaikelio norėsiu. Bet yra problema: aš labai bijau viso nėštumo laikotarpio ir gimdymo. Tai nėra tik pscihologinė baimė, tai mano manymu, yra dar blogiau. Visa gyvenima (kiek save atsimenu) dar kokiu penkiu metu būdama pradėjau alpti, vos pamačiusi kraują, adatas, negaliu žiurėti siaubo filmų, nes nemiegu naktimis. Vos ne kiekvieną kartą, kai ligoninėje reikia imti kraują iš piršto nuaplstu ir prarandu sąmonę. Jei ben kas nors pašneka apie kokia nors operaciją, pasidaro bloga. Todėl net neįsivaizduoju, kaip man reikės iškesti visą neštumo laikotarpį, per kurį ir kraują ims, ir darys įvairias procedūras. Blogiausia, kad aš to jausmo (blogumo) negaliu kontroliuoti. Nes jei galėčiau pati kaip nors sau padėti, net neieškočiau pagalbos. O dar labai bijau, jei aš pastoviai alpsiu, tai gali pakenkti vaikelio sveikatai.
Mūsų šeimoje taip pat alpsta ir tėtis, bet jis retkarčiais, o kiek sužinojau ir seneliui taip buvo.
Anksčiau bandžiau aiškintis kodėl taip yra, daktarai tyrė, bet tik skėsčioja rankomis ir nieko negali padaryti. Iš pradžių sakė, kad viskas praeis savaime, o jei nepraeis - jie nieko negali padaryti - tokia jau mano nervų sistema ir jos nepakeisi.
Taip nuplaukė mano vairavimo teisės (kurių labai norėjau), nes reikia žinoti kraujo grupę ir praeiti pirmos pagalbos kursus, o kai pamatys egzaminuotojai, kas man darosi, tai tikrai neprileis prie egzaminų.
Todėl pasitarėme su vyru ir pradėjome galvoti, gal man verta kreiptis i psichologą? Gal jis bent padės išsiaiskinti tų baimių priežastį? Nežinau, ką man daryti, todėl gal ką patartumėte?

Cacuk, nu beveik mano situacija. Zinok, kad ne viena tokia esi. Lygiai taip pat bijau gimdymo, lygiai taip pat alpstu. Tik va, del pirmos pagalbos vairavimo kursuose nezinau, ar butu taip baisu Esu tyrusis del to alpimo, bet nieko nerado, ir lygiai kaip tau pasake, kad tokia nervu sistema. Ka daryti? Tiesiog nezinau, laukiu, gal kazkas pasikeis...pas psichologa kazkaip net nepagalvojau, kad verta eiti...Jis ne tokio pobudzio specialistas, pakalbes su tavimi, kaip ir bet kuris zmogus, kad nebijok ir viskas, o kaip zinai, kad realiai kontroliuoti to neimanoma, nors ir kaip save itikinetum, i galva tuo metu nepaduodama pakankamai deguonies ir bac be samones.

Labutis. Net nesitikėjau, kad taip greitai kažkas atsakys.
Tai va, esmė ir kodėl mes tokios? Mane tai baisiai vargina, manau, kad ir tave. O ir suprasti ne visi gali, kas mums yra. Daugumai žmonių kai sakiau, kad alpstu, tai net nepatikėjo, kol nepamatė... O kai pamatė, tai daugiau nebesišaipė. Beje manimi tokiu būdu klasiokai naudodavosi. Kuris nors įsipjauna į pirštą ir man tipo netyčia parodo... O viskas tik dėl to, kad nereikėtų rašyti kokio sunkaus kontrolinio. Ir jo aišku, kad ir nerašydavome.
Va, neseniai prieš kelias savaites tikrinausi cukraus kiekį kraujyje ir nualpau. Tai gerai, kad vyras buvo šalia. Išvis jam labai gaila, kad man taip vyksta ir nori kaip nors man padėti.
Na, kažkaip reikės laikytis. Beje mama taip ir šneka, kad kai būsiu nėščia, tai nebus džiaugsmas, o tikras vargas...
Bet nors būtų aišku ar tai kokia nors liga ar bala žino kas? Kad daktarai nors ką pasakytų...

Nežinau kaip jautiesi Aš tavo vietoje vis dėl to bandyčiau eiti pas aktarus ir bandyt išsiaiškint... gal ir pas psichologą... nors jei taip jau yra, tai nieko nepadarysi...
Dabar dėl nėštumo... Tikrai nereikia gąsdintis Taip, daro kraujo tyrimus, bet ne tiek jau dažnai kaip atrodo... be to, tuo metu, kai reiktų kraują imt, vestumeis vyrą, perspėtum medikus, kad turri tokią problemą, paimtų tau kraują ir atsigulusiai, kad nematytum ar nenualptum, o jei ir nualptum, tai bent nenukristum... tarp kitko, jei viskas tvarkoj, tai tą kraują gal tik kokius tris kartus ima, taip kad įmanoma ištverti Visas nėštumas niekaip nesusikęs su jraujo baime, išskyrus šią procedūrą Echoskopas - tai pilvuko paglostymas, šlapimo tyrimai irgi nemanau, kad tau baisūs būtų, pilvo matavimas, ginekologinė apžiūra... nežinau, man atrodo, kad nebijotum, nes tai niekaip nei su operacijom, nei su krauju nesusiję...
Dėl pačio gimdymo Mėnesinių nebijai? Nealpsti? Vadinasi ir gimdymo metu nieko tokio nenutiks Be to, skauda, tai mažiausiai kas bus galvoj, tai kraujo baimė Patikėk, viskas įveikiama... tiesiog ateis laikas, kai suprasi, kad labai jau nori to klecko šalia, kai visos baimės nueis į šoną... Ir didesnias baimes žmonės nugali
Sėkmės ir stiprybės

P.S.: o tavo klasiokai tai žvėrys

Dėkoju už palaikymą. Aš irgi tikiuosi, kad kai ateis laikas vaikučiui, gal ta baimė kažkiek sumažės.
Kiek buvau pas daktarus, tai tik valarijono ir raminančių vaistų išrašo ir viskas. Net nebematau prasmės pas juos eiti. Gal nebent pas psichologą. Tik nežinau ar ir jis galės man kuo nors padėti. Na dėl savęs, tai aš galiu kad ir šimtą kartų nualpti, juk po kokios valandos viskas praeina. Bet labai nerimaučiau dėl to, kiek tie alpimai gali pakenkti vaikučiui. Daktarai sakė, kad kai nualpstu labai nukrenta kraujo spaudimas. Visa pasidarau balta kaip popierius, šlapia ir galūnės atšala. Man išvis ligoninės yra problema. Kažkada lankiau pusseserę ligoninėje, ir pamačiusi kateterį įvestą į veną nualpau. Man užteko tik pamatyti. Be to vyro kraujo grupė yra minusinė. Kiek žinau, jei mano minusinė tai lyg tai viskas gerai, bet jei pliusinė, tai reikės kažkokius vaistus leisti... Beje būna visko. Mano draugė laukėsi ir kartu gyvenome, tai kiek ji iškentėjo... Na bet gal man nebūtinai bus kaip jai? Vis tikiuosi, kad kai lauksiuos, toks didelis džiaugsmas kaip vaikelis nepavirs nerimo, alpimo ir nervų maratonu.

Man atrodo, kad cia paveldimas dalykas. Rasei, kad tavo teciui lygiai tas pats, tai mano gimineje irgi yra alpstanciu tetuliu, bet pagimde po keleta vaiku. Viena mano giminaite atejusi aplankyti artimojo nualpo, nes kazka irgi pamate, o kitai irgi negera pasidare. Man irgi, kai nualpdavau labai labai nukrisdavo spaudimas, tik atsigavus negaleciau paeiti, nes atrodo prie zemes traukia, tik kai spaudimas sunormaleja pradedu jaustis gerai. Kitiems paprasta pasakyti, eik issitirk, bet ko gero cia nera ka tirti. Man ir encefalograma ir kardiograma dare, viskas normoje, nera pakitimu su kraujagyslemis.
O tau nera taip, kad kai pradedi jausti kad ateina alpulys, uzspaudzia gerkle, lyg tais neturetum oro ikvepti, man tai taip yra. Beje, kai reikia imti krauja, is anksto gerai pauostyti amoniako (nuveja bloguma), ir visada paprasyk, kad imtu krauja gulomis, kai imuosi tu priemoniu, paprastai viskas buna gerai.
O kas del nestumo, nezinau...kadangi tokios irgi turi vaiku, tai gal gerai bus. As tikiuosi, nors pati labai bijau. Kartais stebiuosi savimi, kai reikia traukti danti, grezti ir pan, nieko neatsitinka, istveriu geriau kartais uz kitus, o va kraujas labai jau mistinis dalykas man.

Tai dėl šito nerimo reikia tik pasikonsultuoti su savo ginekologe, kai jau norėsi leliuko... ji juk prižiūrės tave nėštumo metu, taip kad ir paaiškinti viską detaliau galės
Dėl kraujo grupių - problema yra tuomet, kai motinos yra minusas, o tėčio - pliusas... taip, kad šis nerimas atkrenta
Žodžiu, nereikia gąsdintis ir iš anksto nusiteikti, kad bus blogai Mano pvz nėštumas ir gimdymas buvo visai lengvi, taip kad galbūt ir tau taip bus. Vis dėlto geriausiai tavo abejones išsklaidys gydytojas, kuris galės tiksliau atsakyti apie alpimų poveikį vaisiui

Taip aš jaučiu, kada jau ateina alpulys. Tik man būna tiesiog viduje labai negera. Net nemoku tos būsenos apibūdinti. Atrodo, kad viduje kažkos karas vyksta. Jei jau prededu jausti tokį jausmą, tai stengiuosi iš visų jėgų nuvyti blogas mintis, galvoti apie kažką gero, bet nevisada pavyksta. Ir viskas vyksta labai greitai. Maždaug porą minučių ir manęs nebėra... Aš irgi namie turiu amoniako, ir dar teta suveikė validolio. Kartais ir man tenka prieš duodant kraują įkvėpti gerą dozę amoniako. Jau geriau iš anksto apsidrausti. Tik ne visi daktarai supranta reikalo svarbumą. Kai pasakau, kad man bus bloga, tai pradeda gėdint, kad aš tokia didelė ir bijau. Bet kai pamato kad iš tiesų taip yra, tai visada liepia perspėti. Ką aš ir bandau padaryti, tik ne mano problemos, kai jie nesupranta.

hmm...

na ne vienam nepatinka i kraujo scenas ziuret ar is pirsto krauja imt - pas visus negatyvios reakcijos (na gal sirdies ritmas greiteja, spaudimas kiek kyla)

bet gal tu nealpsti is baimes, o del to, kad ta negatyvi reakcija i tokias scenas, kuri kitiems ateina ar praeina, del kazkokiu tai realiu fiziologiniu priezasciu tave privercia alpt...

na aisku, gal as cia nusishnekejau truputi, bet tavo atveju as VISKA KAPITALIAI pasitikrinciau - elektrokardiograma, kraujo tyrimai (na, ka darysi, reikia tai reikia), net epilepsijos tyrimai - zodziu, viska viska.

tada tikrai galesi ramiai gyvent, kad cia pas tik tokia ekstrine psichologine reakcija, o ne kazkokios fiziologines priezastys.

Esmė, kad aš nebūtinai alpstu, kai pamatau kažką baisaus. Dažniausiai užtenka, kad kažkas pakalbėtų apie kokią nors operaciją, ar šiaip apie kokią nors ligą. Aš beje dirbu spaustuvėje, kur mano pagrindinis darbas - maketuoti medicininius blankus. O juose dažniausiai parašyta kokia bus operacija, kas bus daroma. Ir tą nedidelį blankelį aš darau kokia porą valandų, nes po sakinį parašau ir reikia atsipūsti, nes jaučiu, kad jau bloga. Kol kas darbe nualpti neteko, nes jei jaučiu kad jau negerai griebiuosi visokių priemonių. Net nustoju kuriam laikui dirbti. O jei valdžia sužinotų, manau, kad atleistų mane. Nes jau kažkoks panašus variantas jau buvo. Nežinau iš kur ta baimė kyla, ar kad kuo sergu, ar tai tik psichologinė problema, bet mane tyrė Kaune, nervų tyrimo centre, ir nieko blogo nerado. Nežinau, gal reikės kažkur dar kartą kreiptis, bet aš jau nieko nesitikiu.

Na, cia kaip sakant, ne kas del darbo Matau, kad tu labai geros fantazijos , gali viska tikroviskai isivaizduoti, bet as irgi tokia, nors paprastai mane veikia ligonines kvapas, tie spiritiniai kvapai ir pan, nes buvo atveju, kai eme krauja paprastoje, gerai isvedintoje aplinkoje ir nepasidare bloga. Bet negaliu teigti, kad tai nuo kvapu, gal cia koks atsitiktinis atvejas buvo, nes kazkada buvo, kad namie labai giliai su peiliu isipjoviau i pirsta, tai iskart pajauciau kaip akyse baltuoja, dar spejau i lova igriuti. Dar viena versija turiu, gal yra pirstuose kazkokie labai jautrus nerviniai taskai? Manau, paprastai tokie zmones buna labai jautrus apskritai.
Papildyta:


Paprastai tokiems alpikams nebuna fiziologiniu pakitimu, tyrimai buna geri. Nes isivaizduok, jei alpsti nuo vaikystes, ir tau pastoviai daro visokius kraujo, slapimo tyrimus, kardiogramas, encefalogramas ir pan., ir visada sako, kad nera pakitimu, tai dabar lygiai tas pats. O epilepsija visai kita liga, pozymiai kiti, ta zinau Nu, nezinau...cia supranta tik likimo draugai...Gydytojai man patare nekreipti demesio i ta alpima, tik pasiruosti kai reikia duoti krauja ir viskas. Jie tokiu atveju mate ne viena ir ne du, nes sako, kad yra pasaulyje tokiu zmoniu, kurie alpsta tokiose situacijose. Ivardina du atvejus: jautrumas ir paveldimumas. Nuo ju, berods vaistu nera

oi kaip suprantu...
turiu panašią baimę - paniškai bijau gimdymo ir nėštumo laikotarpio
mamos, tik nesupykite, bet aš neįsivaizduoju kaip galima tai iškęsti.. žinau, kad būna ir baisesnių dalykų, mama sako, kad pasimiršta gimdymo skausmai, atperka džiaugsmas, bet aš pirmiausia bijau to jausmo, kai kūdikėlis bus mano pilve ir vartysis, ir spardysis...
turiu super lakią vaizduotę, besiklausant pasakojimo apie apendicito operaciją, man ima pačiai skaudėti šoną.. o dėl gimdymo dar liko iš senų laikų vaizdinys iš Medicinos enciklopedijos, kur yra gimdymo paveiksliukai.. bet to kažkuriam šeštadieniniam Lietuvos ryto Gyvenimo būde neseniai buvo irgi fotkės po gimdymo... man kažkaip labai baisu jau net ir žiūrėti į jas, tai kas bus kai tai pajusiu realiai...
bijau nerealiai, o pagal mano metus, tai turės būti neišvengiamai greit
galvoju apie visokius nuskausminimus, cezario operacijas.. jau net sąžinė graužia dėl tokių nesąmoningų mano baimių
p.s. dėl kraujo - bijau irgi baisulingai, kažkada įsipjoviau pirštą, tai ne tai, kad skaudėjo, bet silpna darėsi vien žiūrint į jį... kai ėmė iš venos kraują grupei nustatyti, apalpau irgi, bet jau po visko, kažkaip silpna pasidarė bežiūrint į tą ranką... todėl aš visada pasakau, kad man reiks amoniako, kai ima iš piršto kraują (bet nealpstu), gydytojos stebisi, sako "tau jau tuoj vaikus reikės gimdyti, o tu turi tokių baimių".. bet aš gi nespecialiai.. kaip koks kiškis drąsuolis