QUOTE(arbatine_saldainine @ 2010 02 17, 00:45)
Faina, kad parasei kaip tau praejo nestumas. Tik gaila, kad ne taip lengvai 
Siandien pirma karta ilindau i sita tema ir pirma mintis kai pamaciau, kad jau turi vaikiuka, - na va, o ji taip bijojo 
Jei tada buciau paskaicius tavo klausima, buciau tikrai patarus kreipti i psichologa, tikrai tikiu, kad jie gali padeti. Ziurejau tokia laida apie tai, kaip psichhologai gydo zmoniu baimes ir zmogus, kuris paniskai iki isterijos bijojo voru, po gydymo seanso (sunku patiketi) bet paeme i ranka didziuli plaukuota vora - tik oj ne dienos ir ne savaites tam reik.. Dar turiu savo asmeniniame rate liudnos patirties, kai zmogu po pacios skaudziausios netekties metus neisliejus ne vienos asaros, is naujo moke verkti.
Daug reik dirbti su savimi, dideles saviitaigos, nes dabar tu jau labiau nesamoningai bijai ne paties fakto, o bijai bijoti.
Bet as manau viskas bus gerai
ir jei tai trukdo gyventi, tiesiog reik kreiptis pagalbos. (beje, man pats bendravimas su psichologu idomus procesas atrodo 
)
Siandien pirma karta ilindau i sita tema ir pirma mintis kai pamaciau, kad jau turi vaikiuka, - na va, o ji taip bijojo Jei tada buciau paskaicius tavo klausima, buciau tikrai patarus kreipti i psichologa, tikrai tikiu, kad jie gali padeti. Ziurejau tokia laida apie tai, kaip psichhologai gydo zmoniu baimes ir zmogus, kuris paniskai iki isterijos bijojo voru, po gydymo seanso (sunku patiketi) bet paeme i ranka didziuli plaukuota vora - tik oj ne dienos ir ne savaites tam reik.. Dar turiu savo asmeniniame rate liudnos patirties, kai zmogu po pacios skaudziausios netekties metus neisliejus ne vienos asaros, is naujo moke verkti. Daug reik dirbti su savimi, dideles saviitaigos, nes dabar tu jau labiau nesamoningai bijai ne paties fakto, o bijai bijoti.
Bet as manau viskas bus gerai
ir jei tai trukdo gyventi, tiesiog reik kreiptis pagalbos. (beje, man pats bendravimas su psichologu idomus procesas atrodo )Manau tu teisi, esu kreipusis į psichologę, tik va, ji sakė, kad padėtų 2-3 metų lankymaisi pas ją apie 2-3 kartus per savaitę, tik va, gyvenu Ukmergėje, o joje nėra tokių psichologų, kad tokiais dalykais užsiimtų. Tik arčiausiai Vilniuje arba Kaune, o tai kainuos nemažai, vien važinėjimas ir dar pačiai psichologei reikės mokėt. Tiesiog negaliu skirti tokių pinigų, nes tiek neturiu
Na tiesiog ir plaukiu pasroviui. Ėjo viskas ir praėjo taip sakant. Visi baisumai po truputį pasimiršta. Bet tos baimės vis tiek yra manyje, tik jos užsislėpusios, nes nėra dabar ko joms išlysti. Na bet jei vėl reikės kokį kraują priduot, ir vėl bus iš naujo baisu. 
Aš tai dabar vis mąstau, kad dukrytę turiu, o ką reiškia gimdyti - nežinau. 
Tikiuosi, kad ateityje (dar po keleto metų) galėsiu irgi didžiuotis, kad ištvėriau tas baimes ir turiu antrą vaikelį.
