Mano artimas žmogus - alkoholikas

Jei teisingai supratau, taip, atsakei.


Aš vis dar aiškiai nesuprantu kas tu esi alkoholikui, ar pati juo esi? Nėra kaip pakomentuoti, nes man neaišku iš kokios varpinės tavo pozicija.


Sveika išdrįsusi prabilti.
Nusipirk knygą "Keiskis drąsiai", ji paršyta kaip kalendorius, kiekvienai dienai kažkokia mintis ir šiokia tokia užduotis, kaip tą dieną pragyventi keičiantis. Mane ji užvedė ant kelio ir labai padėjo, gal naudinga būtų ir tau.

suratau, tik isvarciau kaip norejau...ai ne cia siap nekreipk demesio

Kaip galima būtų tave priversti gerti, kasdien, po kokį butelį šnapso, aišku be visokių sirišimų, be fizinės prievartos?


Alkoholikas gali ir privalo atsakyti už savo veiksmus ir niekam neįdomu turėtų būti, kad jis girtas, tai jo problema ir, beje, girtumas yra sunkinanti aplinkybė, o ne lengvinanti.


Galimybę išmokti būti blaiviu alkoholiku, turi kiekvienas alkoholikas ir ne valia čia groja pirmu smuiku.


Ir užplūdo marčių temą alkoholikienės/ ytės/aitės/ ai.
Papildyta:

gabyte_g:
a- patėvis alkoholikas
b- ji skiriasi su vyru, kuris nėra alkoholikas
c- dabartinis jos draugas 10 metų blaivus alkoholikas.

Tusinates cia tiek metu. Ir jums n e n u o b o d u?

Noriu patikslinti: tavo zodziai "is to viso isplaukia,kad vien ten nuejimas jau yra savo vidaus parodymas, pripazinimas problemos kitiems, ne tai ,kad jam butu svarbi kitu nuomone, bet saugo jis savo vidu nuo kitu" - tai isvada, suformuluota is pokalbiu su jo, ar tai tik tavo nuomone?
Atleisk, bet teigti, kad jam nesvarbi kitu nuomone, ir cia pat sakyti, kad jis negali/nenori pripazinti kitiems savo problemos - yra nesuderinami dalykai...
Todel ir klausiu: tai jo zodziai ar tavo speliojimai apie jo elgesio priezastis?
O nuvaryti po AA susirinkimo i bara...
As jau rasiau, kad didziausias noras isgerti man atsiranda butent po AA susirinkimu As kompaniju i bara neorganizuoju, nes nenoriu gundyti kitu AA nariu, bet pora kartu tiesiai po susirinkimo variau i parduotuve pirkti butelio

FEJA, "kai isileidi kazka i savo sventove", tai tas zmogus jau ne svetimas...
Nors pradejai nuo to, kad nepritari, pati patvirtinai mano zodzius, kad iskaudinti gali tik tas zmogus, kuri isileidai i savo sirdi...
O kad isileidziam netinkamus - cia jau kita kalba

Atsimenu ta daina, aciu uz palyginima
Gyvate tikrai tik vaidinu , is tikruju tapatinu save su kate - nepriklausomybes ir laisves isikunijimu... MIAU

o kas?

Uždaviau klausimą:

Gavau atsakymą:

Kokias jums savo gyvenimo detales turėčiau supasakoti, kad atsakytumėt į klausimą?? Batų dydžio reik? Vyro amžiaus? Kokių detalių?
Jūs, gerbiamoji, šioje temoje tiesiog viduriuojate žodžiais, o naudos iš to jokios- tik smarvė lieka .

Nu gal man rimtai dingti? Tokios jautrios visos.

Man žinokit visai nerūpi alkoholikas, stipriai nerūpi netgi jo žmona (suaugęs žmogus žino ką daro), man visada ir labiausiai tai rūpi vaikai. Tik dėl to ir sėdžiu šioje temoje. O vaikų ateitis ir gyvenimo kokybė priklauso nuo teisingo mamos pasirinkimo-gyventi ar ne su alkoholiku.

Papildyta:

Man tai ne. Smagu...čia grįžti kaip namo...

Nemoku aš paaiškinti, bet man įsižeisti atrodo vaikiškai kaip,kad poniutei ne tą pasakė ir ji purkštauja tipo įsižeidė, nekalba. O įžeisti iki ašarų aš suprantu kaip, įskaudinta, kai save grauži ką padarei kad taip nutiko, galvoji apie tai, vieniu žodžiu skauda širdį.
Nors kai čia paaiškinai gal ir kvailai galvojau.

Na, jeigu komentavimas bus toks, kad žmogus, neturintis tam tikros kasdieninės patirties, negali suvokt, kas tai yra per liga, tai mes veltui gaišime laiką. Nes tada išeina, kad žmogus nepajėgus išmanyt, kas yra aukšta temperatūra, jeigu jis sirgęs gripu, o ne angina.

Taip. Šeimoje esame beveik abstinentai. Aš iš prigimties (nuo tiek, kiek save atsimenu) negaliu išgerti vyno per vakarą daugiau kaip šimto gramų. Daugiau man nebesanu ir nebegaliu savęs priversti. Nelabai tolimoje giminėje (mano) turėjome artimą giminaitį „giminės gėdą“. Dabar jis nebegeria. Sako, kad dabar „prilaiko“ sūnus.
Su vyru yra kitaip. Jo „pusėje“ (giminėje) „to gėrio“ esama daugiau ir ryškiau. Todėl jis, turėdamas „gerų pavyzdžių“, gėrimo saugosi. Kaip tai pasireikšdavo jaunystėjė? Ogi taip: jei su draugais būna kasdieniniai nugėrimai (kad ir alaus), jis vieną dieną geria, kitą griežtai ne. Kadangi gėrimo kiekis tą pirmąją dieną būdavo irgi atitinkamai nedidelis, tai tą antrąją nelabai ir būdavo nuo ko „gydytis“. Bet jis sakydavo aiškų „ne“, nesvarbu kompanija, autoritetai ar kitos „privalomos aplinkybės“. Jis turėjo vieną savo artimą giminaitį, kuris iki trisdešimties metų negėrė nė lašo (!). Paskui jis užsiėmė „chaltūromis“ ir dabar jis jau nebeturi nei šeimos, nei namų. Tiksliau, namuose jis gyvena vienas, bet jie užrašyti, siekiant išsaugoti jam pastogę, kitiems giminaičiams (todėl mintyse sureagavau į vieną čia pasakotą atvejį, kai žmona jaučiasi žygdarbį padariusi, kad paliko vyrui namus ; duok Dieve, kad ši dovana vis dar sėkminga).
Mūsų sūnus negeria išvis. Didelis, bet dar nesavarankiškas. Ir pyksta, kai mes per šventes išgeriame. Paaiškinimai, kad „mes gi nedaug“, „taip įprasta“, jam negalioja. Jis alkoholiui (kaip ir rūkymui) jaučia pasibjaurėjimą. Pastaruosius dvejus metus dėl šventos ramybės net per Naujuosius negėrėme (buvome vieni). Ačiū Adai, to komplekso, kad „gal negerai negerti visiškai“, baigiu atsikratyti. Dabar laukia sūnaus svarbus gimtadienis. Panašu, kad mudu su juo kelsime sulčių taurę – teks dar greičiausiai taikytis prie artimų atvykusių giminaičių; nors jau pradedu manyt, kad gal ir to neverta. Šiuo požiūriu, man vienodai, ką pagalvos geriantis giminaitis (vienas toks jau buvo, kai neišgėriau su juo „iki dugno“, po baliaus net demonstratyviai neatsisveikino).
Alkoholis mūsų namuose kartais dėl progų perkamas, bet, progai pasibaigus, dar laikomas kiek, paskui liejamas lauk. Kad jį „būtina“ išgerti, man negalioja. Jau greičiau maisto, kad nesugestų, perteklių suvalgysiu, bet alkoholio ne.
Tai tiek tos priešistorijos.

BET...

Nėščia būdama išgėriau šešis „Bielyj aist“ butelius, po šaukštą. Tokia buvo gydytojų metodika. Brendis man išvis neskanus, bet buvo liepta gerti „kaip vaistus“. Teigta, kad per placentą nepersiduoda. Gyvenimas parodys...
Sūnus negeria, kaip sakiau. Bet nepaisant to „Gandro“, jis turi galimą genetinį paveldimumą. Vaikams nepersiduoda, bet va anūkams...
Tai reiškia, kad mes dar turime ir senelį. Kuris gali net bandyt vestuves, būdamas svečias, išardyt, nes „piršlys buvo pakartas neteisingai“ Ir jis gali būti visiškai nuoširdžiai... teisėju . Žodžiu, kai paplaukia, žmogus nebeskiria realaus gyvenimo nuo žaidimo. Viena, jam taip būna nedažnai dėka žmonos. O tai valdinga moteris.

Tai va. Dabar mano „rašliavą“ galima ištrinti.

Su man žinomomis ligomis lyginau dėl didelės patirties, bet gaila, kad tokia patirtis nemažai daliai žmonių čia yra „kinų kalba“. Pasistengsiu, kiek įmanoma, jos nevartoti.
Papildyta:

Keista, bet visai nuo šių žodžių neįsiskaudinau. Matyt, aklimatizavausi.