Onkologinės ligos (32 tema)

Psichologinis pykinimas išlieka net metus.Dabar nuo chemo vemti nereikia, bet veliasi tirštos seilės. Tai trečią dieną po chemo ,atsigėrusi vandens, pati sukėliau pykinimą ir išsivaliau skrandį po to pasidarė geriau.Turbūt išploviau toksinus.

Oj kaip nemaloniai tada jam tos chemijos praeina...
Mes iš Šiaulių. Zofraną irgi leidžiamą, pirmą dieną 2 ampoles suleidžią, antrą jau pakakdavo 1, bet šiandien irgi jau 2. Nepadeda, nors nevemia ji, bet sakau gal pavėmus pagerėtų... naktį irgi sakė viduriavo porą kartų.

Mano mamytė labai viduriuodavo po chemijų. Jai padėdavo Loperamidas. Dar virdavau ąžuolų žievės nuovirus.

Bet blogai, kad ji dabar nieko nevalgo, baisiausiai pykina apie tą maistą pagalvojus, tai kai jau nešė vakarienė, mačiau, kad vos susilaikė.
Nu vežiau pasukų, kefyro, nes prašė, kad atsigaivintų, dar obuolių, gal šiek tiek pakramtys, mėtinių saldainių, ir vandenuko geria. Daugiau nebesugalvojom, nes nieko nenori.
Tikimės, kad kai paleis namo nebepykins...

nepadeda nei loperamidas, nei ąžuolo žievė, nei pelynai...
manąjį pykina pora dienų ir namuose, po chemijos...jį labai atgaivina klevų sula, kaip pats sako: kai išgeriu sulos-akyse prašviesėja....

tai va šiandien taip mamai nuo pasukų prašviesėjo akys, bet neilgam

laba diena norejau pasiteirauti gal kasnors susidurete su prostatos veziu ir galetu paaiskinti ka reiskia diagnoze Ca prostatae st. II T1c NXMX cat. cl. 2
PSA 3,49NG/ML
TRUS prostatos biopsija: bioptatuose III ir IV- gerai diferencijuota adenokarcinoma, gleason 3+3, plitimas 20proc ir 5proc

Labai aciu uz atsakyma

Laba visiem,
tokia graži saulutė išlindo pas mus pro dbesėlį


nėr už ką, tegul tik padeda O dėl vaistukų, matau, kad čia vaistai kraujotakai, o rankelė tinsta dėl prasto limfos nutekėjimo. Padeda deja, tik mankštos, dar tepdavau kAdelės Karaliūnaitės tepalu "Žilė", pamasažuodavau. Man jau daugiau kaip metai praėję nuo operacijos, o ranka vis dar patinsta, ypač, jei persistengiu su darbais. Perspėk, kad negalima gręžti skalbinių ar kažko, tarkuoti ko nors kieto (kad ir morkų), mušti karbonadų - man tai labiausiai sukelia skausmą ir tinimą.


gali būti psichologinis pykinimas, aš važinėju leistis herceptiną, tai kai pamatau, kaip laša kitiems ta "raudona" "bobelinė", iškart pradeda suktis viskas gale gerklės


bandykit leist reguliariai - ryte ir vakare, man taip gydytoja patarė, nes pjūvių buvo daug, todėl negalėjom leisti sau vemti, kad neplištų, leidausi ryte ir vakare, šleikštulys buvo, bet stipraus pykinimo išvengėm. Dar papaildomai gerdavau Cerukalio, jei jau labai bloga būdavo.


Aha, sula yra gėris, man irgi labai tiko, dar padėdavo vanduo su medum ir citrinos sultim, ledinukai aštrūs.

Kas būna ir ką su tuom reikia daryti, kai pašalinti limfmazgiai pažastyse, jau žinau iš info, pateiktos mūsų forume. O kas būna, kai pašalinami dubens limfmazgiai? Ar tai veikia kojas? Jei taip, kaip tai pasireiškia ir ką su tuom darote? Ačiū, jei atsakysite. Tai patapo itin aktualu...

fiffan, kaip operacija pasisekė (lyg ir kovo 4 turėjo būti)? Ir aplamai, kaip dabar yra? Tikiuosi, kad 3 savaičių neprisijungimas nieko itin blogo nereiškia. Bet vis vien neramu...

Laba diena visiems

Šiandien gydytoja pasakė mums liūdnoką žinią... Sakė 6 chemoterapijų neužteks, reikės bent 8. Sakė, kad jei nelabai ištvers galima daryti pertrauką, bet kaip supratau tada jau vėl iš naujo 6
Po 4 chemijos buvo daryta pilvo echoskopija, židinių nepadaugėjo. Yra pas mamą ant kepenų vienas, bet didelis (pas kitus sakė būna jie tarkim ant visų kepenų išbarstyti). Nors tieks gerai, kad jis nepadidėjo...bet tikėjomės visai kitokių rezultatų.
Kadangi, kai operavo žarnyną, gydytojas užsiminė, kad reikės operuoti ir kepenis. Todėl aš šiandien gydytojai apie tai pasakiau, tai kaip ir nusprendėm, kad reikėtų važiuoti pasikonsultuoti dėl to. tai turbūt po 6 chemijos bandysim nuvykti ir žiūrėsim ką sakys, ar verta, ar išvis tai galima.

Mamai tai nuotaiką visai sugadino šiandieninės žinios. Galvojo, kad tik vieną beliko atkentėti, o čia pasirodo dar neaišku kiek. Sakė nebeištversiu. Dėl operacijos irgi baisiausiai nusiminė. Irgi sakė nebeištvers. Nenori operacijų. visada galvojau, na ir ji sakydavo, kad yra labai ištverminga ( neidavo pas gydytojus, pakentėdavo), o kai tikrai jau prispyrė bėda, tai jokios ištvermės nebesimato. kažkur dingo matyt, o greičiausiai ir nebuvo.
O ką man daryti? nenoriu aš klausytis tų-nebeištversiu arba nu gaal ištversiu dar kaip nors tą chemiją... ir ištveria juk, taip jau nuo 2 ar 3 lašinimo šnekėjo.
Atrodo nors imčiau ir aš ten atkentėčiau tuos visus lašinimus už ją...
moterys po 5 operacijas atkentėjusios, o čia buvo jos tik 1. Aišku buvo be galo sunku atsigauti...netgi labai... nusilpusi buvo tikrai. Kepenų operacija irgi turbūt nei kiek nelengvesnė.
Gal galit kas nors patarti, ką mums daryti. Ar verta tas kepenis operuoti, nors tik gruodžio mėn turėjo operaciją žarnyne. Ką dėl tų chemijų daryti? bandyti atlaikyti tas 8 ar dar kažkiek ar daryti pertrauką ir vėl iš naujo?
Gal tikrai per daug tiek chemijų, visai organizmą nualins, dar kad susilašintų greitai, o dabar po 2 paras ligoninėj...

na, FOLFOX gali buti skiriamas, kiek prisimenu, iki 12 kartu is eiles. 6-8 kartai - visiskas standartas. del to "po pauzes vel 6 is naujo" - nedarykit ankstyvu isvadu, geriau pasiklauskit tiksliai, kaip yra. nes cia jau kaip is degtuko vezima skaldyt... tik sau nuotaika gadinates be reikalo.

is tiesu, mama apeme jausmai - labai normalus. chemoterapijos pabaigos lauki kaip isganymo, norisi poilsio ir kad visi nuo taves atsiknistu, o cia - vel perspektyvoje chemoterapijos tesinys ir operacija... nenuostabu, kad mama nusimine.

bet prisimink, kad ir pradzioje ji buvo labai nusiminusi, o paskui jos nuotaika pasitaise - greiciausiai, pirmas sokas praeis ir vel savijauta pageres. tiesiog reikia laiko susitaikyti su mintimi, kad gydymas tesiasi.

liudeti, pykti, nusivilti - normalu. priimkite kiekviena jausma, kai jis ateina, leiskite mamai isgyventi visus jausmus. tai neisvengiama, toks gyvenimas.


ateityje, pasibaigus gydymui, prasides kiti procesai. dabar svarbiausia susitaikyti su diagnoze ir istverti, isgyventi gydyma. o paskui reikes gyventi toliau - ir is pradziu atrodo, o kaip as pakeisiu savo gyvenima, gyvensiu graziau, svariau, sveikiau, tvarkingiau ir tt. nieko panasaus - tenka susitaikyti su tuo, kad kasdienybes smulkmenos ir yra tas tavo gyvenimas. ir uzsiimti tom smulkmenom, nuolat islaikant gilumoje savo laikinumo suvokima... tai ne taip lengva, kaip atrodo...

vi, galvoju, kad gali taip pat būt problemų su limfos nutekėjimu ir kojose, tik va su kojom tai jau sudėtingiau, pagulinėt, manau, teks dažniau, pamankštint.

Sume, manau normalu, kad mama ir jūs nusiminėt, net juokinga, kaip dabar pagalvju, kaip aš laukiau paskutinės chemijos Dėl operacijos, negaliu nieko patart, nesusidūriau su šiuo reikalu. Gal kas patars, gal papildoma konsultacija kažkiek paaiškins tolimesnę gydymo eigą. Sėkmės jum abiem