Labas vakaras
Norėčiau ir aš pasisakyti...Prieš daugiau kaip metus sužinojau, kad sergu Hodžkino limfoma, 2 stadija. Išoperavo didžiulį auglį iš tarpuplaučio. Dalis jo buvo įaugusi į plautį, per arti pagrindinės širdies venos, negalėjo pašalinti. Gydytojai ramiai pasakė diagnozę, jaučiausi lyg būčiau kokį bronchitą, o ne vėžį, turinti...Ramiai užsirašiau chemoterapijai, vis dar neįsigilindama, su šypsena, tikėdama, kad viską galiu įveikti...
Pirmos kelios chemoterapijos praėjo visai neblogai( jei neminėt plaukų iškritimo, nuolatinio pykinimo, silpnumo). Bet paskui dariausi vis silpnesnė, negalėjau net penkių minučių pastovėti, o po tevagrastimo pradedavo taip skaudeti kojas ir rankas, kad jau norejau mirti. Jokie vaistai nepadėjo.Guledavau paromis lovoje, negalėdavau iš skausmo nei kalbėti, nei verkti, trokšdama kuo greičiau išeiti...Laikė tik vaikai, mažajam buvo 1,5 metukų.
Ką gi, ištvėriau ir tai. Baigus chemoterapiją paskyrė švitinimą. Tuo metu vyras išvažiavo į užsienį uždarbiauti, nes sunkiai pragyvenom- jis daug mane slaugė, reikėjo daug vaistų. Likau viena su dviem neklaužadomis. Dabar atmintyje man tas laikas atrodo kaip sapne- kasdienis važinėjimas į švitinimus, tuo metu anyta prižiūri vaikus. Paskui kaip robotas silpnomis kojomis pėdini į parduotuvę apsipirkti, gamini valgyt, tvarkai kažką namuose, prausi vaikus...Išverkiau tonas ašarų, susikaupusias per ilgą gydymosi laiką.
Dabar po gydymosi pabaigos praejo beveik 7 menesiai. Turiu aibę sveikatos problemų po visos tos chemoterapijos, laukia klubų sąnarių protezavimas...Kas bus toliau, žino tik Dievas. Bet vis tik vadovaujuosi savo gyvenimo taisykle: "Jei gali kažką pakeisti- pakeisk, jei negali- susitaikyk su tuo!..."
Linkiu visiems, susiduriantiems su sunkia liga, skausmu, pirmiausia artimųjų palaikymo ir supratimo, daug daug kantrybės, šilumos ir meilės. Liga gali tik susargdinti, o žmogus gali VISKĄ...