QUOTE(patrule @ 2011 03 18, 20:00)
Truputi pakentėkit, aš šventai tikėjau, kad pasveiksiu (pT3N1M0G3, pašalintas skrandis) ir viskas susitvarkė. Nugalėjau aš tą siaubą, jau puse metų jokių pėdsakų, tikiuosi, kad ir toliau taip bus. Tam, kad gyventi, vertėjo kentėti, nors kaip dabar atsimenu, tą pusmetį chemijos metu buvo labai baisu, ašaros riedėjo savaime.
Sveikatos visiems
Aišku kenčiam vistiek jau niekur nedingsi...

čia mamai reikia daug ištvermės viską atlaikyt, bet manau, kad labai gerai jai sekasi. Aišku nesinori tų lašinių, bet jau kažkiek įprato... elementarus dalykas. Svarbiausia, kad ji tiki, kad vaistai padės, supranta, kad kažkada viskas lengvai gali grįžti ir turės vėl kartoti, bet tokios mintys pas mus vejamos tolyn
Daug gražių žodžių sulaukia iš artimų žmonių. Joks ji ligoniukas. Pradžioje buvo daug tokio streso, sumišimo, niekas neaišku, o dabar susigyvenom su viskuo. O gal dar pavasaris daro savo
Tik kartais nemalonūs būna kitų žodžiai, tarkim nu laikykis, tikrai pasveiksi ar kažkas panašaus...nesinori juk su visais apie tą ligą šnekėtis, yra ir kitų temų, nereikia per valandą 5 kartus neva guosti. Galima paklausti kaip sveikata atsakai ir viskas, o kažkokie palinkėjimai, ypač guodimai man atrodo beprasmiai...