QUOTE(septintaske @ 2006 11 16, 15:30)
Mes irgi turejom suniuka - pekinuka, bet visai nepiktybini, nors dauguma tokiu buna. Tiesa pasakius suniukas aisku pasikeite po mazylio apsigyvenimo namuose, pajuto, kad jam demesio sumazejo, bet as tvirtai zinojau, kad jis jam nieko padaryt negaletu, netgi priesingai mazylis paauges noredavo pabendrauti su juo, o sis apeidavo ji saugiu atstumu. Mums didziausia problema tapo suniuko serimasis, kai paaugo mazylis. Atejo ropojimo metas, o utent pekinukas seriasi siaubingai, isplauk grindis, o jis nors ir issukuotas, praejo, pasipurte ir vel baisu. Taigi nenorejom savo mazylio auginti ant lovu ir ant ranku, tai teko atiduoti suniuka atgal is kur pasiiemem (is vyro tevu, jis ten gal pora menesiu augo). Dziaugiuosi, kad neteko kazkur svetimiem zmonem atiduoti, o grizo i jam pazistama aplinka, bet vis tiek suniukui stresas, priprates jis prie musu, kai griztam, soka i masina ir nori vaziuoti kartu. Dabar jau tikrai pries laukdamasi mazylio, suniuko neisigyciau, bet kokiu atveju, vaikiukas svarbiau.
niekad taip negalėčiau mūsų šuo irgi ilgaplaukis, šeriasi taip pat labai daug. Ir valau grindis keliskart per dieną, plaunu. O Ką darysi? Ranka nekiltų, širdies neleistų savo šuns atiduoti. Va, sėdi vaikas su šuniu ant grindų, vos ne tą patį sausainį valgo. Pažaidžia kartu... negalėčiau šitaip...