Kaip skausmas būna džiaugsmas - Gimdymo istorijos

Kaip gera, prisiminti, tai, kas atrodo buvo taip neseniai, nors laikas bėga taip greitai!
Viskas prasidėjo 2005 metų rugsėjo pabaigoje, kai tik pradėjus studijuoti susipazinau su vaikinu, kuris man nebuvo panašus nei i vieną, kurį pažįstu. Ir su juo susipažinau kaip tik tada, kai nusprendžiau, kad dabar labai atsargiai lauksiu to savojo, kad nei vienas nebus man artimas, tol kol nebusiu tikra, kad jis- tas mano... Nors atvirai pasakius, iš vis nemaniau, kad sutiksiu, tą, su kuriuo norėčiau praleisti savo gyvenimą.Ir visi mano pažįstami manė, kad aš ištekėsiu kai būsiu kokio 30metų... Bet sutikus jį, kažkas pasikeitė, pirmą kartą pajutau, ką reiškia įsimyletį, jis kažkokiu būdu tiesiog apsuko mano galvą, tai buvo nuostabiausios dienos, kurias iki tol patyriauĄJau po 2mėnesių draugystės inojome, kad norime buti kartu, žinojome, kad tuoksimės ir viską planavome vasaros pabaigoje, juk mano brolis dar tik praeitą vasarą vedė!Ir štai atėjo šventės,sunku buvo būti taip toli vienas nuo kito! Taigi pasisvečiavome jo tėvų namuose, paskui mano! Mano mamos kaip tik nebuvo namie, ji buvo išvykus, tad jai grįžus mano tėtis pasakė: „Bus bėdos“ Ir jau ta sausį mano 20metės merginos pilvely apsigyveno mažas padarėlis, kuriam buvo lemta tapti mūsų vaikeliu! Mes net negyvenome kartu! Ir aš tikrai nebuvau ta, kuri atsiduoda taip lengvai... Tai buvo mūsų pirmas kartas... Ir jau po menesio pastebėjau, kad vėluoja mano dienos, kadangi buvo vėlus metas, savo isrinktąjam parašiau tik žinute (žinoma jis beveik supyko, kad neatėjau ir nepasakiau, kad ir naktį) Sekančią dieną jis užėjo pas mane į darbą, pažiūrėjo į mane ir paklausė ar man ko nors reikia! Pasakiau, kad lyg ir ne! Tada jis nuėjo į vaistinę nupirko testuką, mes pavakarieniavom, grįžom namo ir kartu praleidom naktį, taip mielai susiglaudę mažoj lovelėj miegojom! Ryte sužinojom, kad mano pilvelį gyvena žmogutis!Taip norėjos dieną praleist kartu, bet tas darbas!...

Po to dar pora kartų pagulėjau ligoninėj, pailsėjimui, mes susituokėm, tą dieną kada susituokę mano tėvai, buvo nuostabu... Ir maniau, kad laukia labai ilgi 9menesiai, bet labai greitai pražydo visi žolynai, paskui kaštonai sužydėjo, o tas laikas buvo toks nuostabus, mylimasis taip palaikė, jaučiausi kaip tikra karalienė!!! Jam tokia ir buvau (ir esu) paskui taip nepastebėtai atėjo rugsėjis, mokslai... Aš sau drąsiai pūškavau su savo pilvuku į paskaitasĄPagalvojau, kad pats laikas būtų perspėt dėstytojus, kad mano gimtymas numatytas spalio 27! Na iš karto po atsiskaitymų ir per kai kuriuos iš jų! Taigi susitariau, kad galėčiau atsiskaityt po to. Spalio pradžia, atrodo tiek ne daug liko... Savaitės bėga taip greitaiPirmadienis einu gintis laboratorinių, važiuju namo, oj kaip sunku, galvoju, kad kuo toliau tuo bus sunkiau, bet aš pasiryžus viską ištvert!Antradienis konsultacija pas mano gydytoją, kažkaip keistai jaučiuosi, bet galvoju, kad per anksti, nes dar tik spalio 4diena! Paskambinu brolio žmonai, ji sutinka mane nuvežt, dar vyrui parašau, būk pasiruošęs išeit iš darbo, jis žinoma pagalvoja, kad juokauju.... Pradedu dėtis savo daiktus gimdymui, dar tik planavai šią savaitę tai daryt! Nuvažiuojam pas gydytoją, ji patikrina ir sako: „šiandien gimdysi, gimda atsidarius 4cm!“ Išeinu ir pasakau, ką važiuojam gimdyt, paskambinu mylimajam, jis toks pasimetęs, tarsi nežino ką daryt, sako, kad tuoj būsiu!Ką važiuojam, mano brolio žmona atrodo gimdo už mane, o aš jaučiuosi tokia rami, man taip gera... Nuvažiuojam, visos procedūros kaip priklauso. Ir štai mes jau gimdykloj! Ją apšviečia ryškūs rudeniniai spinduliai, „graži diena“- galvoju. Ir su mylimuoju sėdim ir laukiam. Prisimenam visus echoskopijos tyrimus, aš kaskart apsiverkdavau, kai matydavau jo širdelę, jo rankytes! O mylimasis vis duodavo savo petį ir džiaugdavosi! Praėjo pora valandų nuo atvažiavimo, jokio veiksmo, tik maži pilvelio dilgčiojimai, galvoju, kad tau jau visas skausmas, juk aš jau gimdau, pažaidžiu su kamuoliu, abu perskaitom viską, kas surašyta ant gimgyklos sienų!Po 3valandų akušerė sako, kad nieko nevyksta, tad reikia perplėšt vandenmaišį, guluosi ant stalo, kažką ten daro, galvoju, kad baisiai skaudės, o pajuntu tik daug šilto skysčio tekančio iš manęs!Paskui toliau sau bimbinėjam gimdykloj, pasikeičia gydytojų pamaina. Apžiuri kitas gydytojas ir pasako, kad jei taip ir toliau nepagimdysiu iki ryt ryto ir tai reikės operaciją daryt, ką statom lašelinę! O tada prasidėjo tikrasis džiaugsmas!!! Gerai, kad mylimasis buvo, isikniaubiu i jo krutinę ir rėkiu, sakau, kad nebegimdysiu daugiau, kad noriu, kad viskas greičiau baigtųsi, na ir dar ten visokų nesamonių, po kokiu 3valandu, jis pyktelna ir primena man, kad žadėjau gimdyti mažiausiai 5vaikus...  Taip rėkauju toliau, rašo tonus, sako, kad dar labiau skaudės, o aš rėkiu, kad daugiau neina!Niekad nemaniau, kad gali taip skaudėt! Ir visad buvau labai ištverminga, tad galvojau, kad viskas bus kiek kitaip! Apie 9val ateina sesutė kalsuia, kaip jaučiuosi! Aišku, kad blogai, dar paklausiu, kada man ką nors kviest, sako, kad kai labai norėsiu kakų, aš sakau, kad aš jau noriu! Ji pakviečia akušerį, jis pažiūri sako, na galim pabandyt! Kažkaip visad buvau kukli mergaitė, o dabar man taip visiškai tas pats kas ten į mane kur žiūri ir kaip aš atrodau! Atsigulus ant stalo viena ranka įsikabinu i stalo kažkokią ataugą, kita vyrui į ranką ir spaudziu! Akušeris žiuri ir reguliuoja “Nestumk dar, dar palauk, va stumk, palauk vėl stumk“ Sunkaiusia, kai jis sako, kad palaukčiau, o man toks noras stumt, taip negaliu, kentėt, kad atrodo tuoj radėsiu raitytis ant to stalo... Jaučiu kaip mano kudikio galvutė įstyringa įsčiose. Tada dqar vienas stūmis ir taip lengva pasidaro, ji paima jis rektelna viena kartą ir viskas, tada ji padeda ant manęs. Toki nuogą ant mano nuogo kūno.Nebematau nieko, nei vyro, nei gydytojų, tik pajuntu, kad išeina mažiulio namelis ir viskas.... Pergulu ant lovos, nuveža mane prie sienos ir padeda pamaitint. Koks nuostabus jausmas!Man taip keista, kad mano krūtyse yra maistas jam!Užplūsta toks pilnavertiškumo jausmas!Seselės padeda aprngti mūsų kūdikėlį!Tada palieka mus vienus! Vyras prisipažįsta, kad viską matė, jo galvute belendančia, jo namelį, viską... Pats atrodo nežino kur dėtis! Po poros valandų keliaujame į palatą!Ten taip ramu, mes trise, mūsų pagausėjus šeima, bandom miegot, bet vos mažiulis įkvepia garsiau ar išleidžia kokį garsiuką, abu šokam ir žiūrim ar jam viskas gerai, gėrimės juo!Jis pabunda, nori valgyt, paguldom į mano lova, pavalgydinu ir kartu miegam!Kaip gera! Visą likusią naktį nepajudinau nei piršto, kad ir miegodama! Taip bijojau, kad ko nepadaryčiau šiam gležnam kūdikiui! Net neįtariau, kad mūsų dar tik laukia išbandymų lavina!
Tą dieną nemačiau nieko, nei koks oras buvo, nei sesučių veidų, nieko! Tik savo kūdikį! Kaip baisu su juo, aš juk niekad su lėlėm nežaisdavau... Kitą dieną sugalvojam vardą, nes iki tol nežinojom net kas bus! Vyras išvyksta namo pamiegot! Ryte atėjus gydytoja, apžiūrinėdama vis raukosi... kažkas ne taip... Sako jum reikės pas genetiką, pasidaryt tyrimus, nes, man atrodo, kad jam gali būti Dauno sindromas! Mano mama 30 metų dirba su tokiais ir ji nieko nematė, kratausi tos minties, bet vis tiek taip skauda širdį... Pasakau vyrui, jis sako, kad viskas bus gerai! Grįžtam namo viskas atrodo taip nauja, viskas visiškai kitaip... Taip gražu lauke, mes negalim atsidžiaugti savo turtu, jis miega, valgo, o mum tai atrodo, kaip stebuklas. Po poros savaičių klinikose atliekam kraujo tyrimus, dar po poros savaitės važiuojam atsakymų... Taip vilaimės, kad viskas gerai, nes išorinių bruožų beveik nėra... tada genetikas praneša tą žinią: kad apvaisinimo metu lytinese lastelese ivyko klaida... Stengiuos neatsigręžt į savo vyrą, nes vos tik pažiūriu akyse kaupiasi ašaros, taip noriu neapsiverkt.... Paskui laikiam rekomendacijų...
Mylimasis sėdi nusisukęs su kūdikiu ant rankų. Kaip suku matyt mylimą vyrą, šiaip niekad neverkentį, laikantį ant rankų mūsų kūdikį, glostantį jo žandelį ir ašaras, lašančias iš paslėptų akių.turbūt ne aš viena zinau tą jausmą kai naktį pamatinus mažylį niekaip neina užmikt, nes vis bandai susidorot su sirdį graužiančiu skausmo kirminu... Grįže kartu verkėm, juk ne pasaulio pabaiga... O dabar gyvenam laimingai, dorodamiesi su naujom bėdom....
Ir nepaisiant visko esam laimingi, o sūnus toks gražutis. Ir kaip visi džiaugiamės, jo pakelta galvute, šypsena, nesuprantama kalba, viskuo!

Jei pasaulis darosi vis blogesnis, tai todel kad daugiau kovojama nei meldziamasi.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis