Del nevalgumo jau nusileidžia rankos (4 m)

Sveikos mamos...

2 metus is 4 kankinuosi ir jau priejau tasko, kai arba as i durnyna, arba kazka reiktu daryti, bet kad as jau nebezinau ka...

visus straipsnius skaiciau, apie nevalgiukus ir kaip reikia ir nereikia maitinti ir kuo ir viska kitka jau zinau.

Todel noriu paklausti tu, kurios susidure su galbut tokiom problemom:

1) psihologiniai sutrikimai del valgimo/nevalgimo pas tokio amziaus vaikus
2) sveikatos sutrikimai - bet gastroenterologijoje nesu labai stipri, todel tiksliau net klausimo suformuluoti nemokeciau...

pasidalinkite patirtimi prasau. Pagal svorio lentele esame "zemiau vidutines normos", per pastaruosius kelis menesius situacija tiek pablogejo, kad praradom 2 kg is to taip sunkiai kaupiamo svorio.

Kraujo ir slapimo tyrimai normoje, daktare nieko nesako

Labas, mano vaikas nuo gimimo, sakyčiau, yra nevalgiukas, tai man irgi ant nervų veikė, bet vis tik jis laimėjo - valgyt aš jo nepripratinau: pas jį pusryčiams truputis manų košės, pietums- jei yra vištos sparnelis (kitų dalių nevalgo), tai, kai padalini tą sparnelį į tris dalis, tai viena sparnelio dalelė, vakarienei koks varškėtis ar du. Čia aišku tik vienos dienos racionas, kitą dieną valgo ką nors kita, bet tokiais pat mažais kiekiais. Na tarp valgymų dar kokią morką sugraužia, ir vynuogių ar meliono paskanauja. Jam penkeri, bet atrodo lyg būtų trijų metų, ūgis koks 100 cm., svoris koks 16 kg. Hemoglobinas normalus, neatrodo išsekęs, judrus stiprus berniukas, nustojau jaudintis, bet, aišku, vis tiek susinervinu, kai eilinį sykį atsisako valgyt. Mane ta nevalgiukų problema seniai jaudina, gal čia įdomiai padiskutuosim apie tokius vaikus, kiek prisimenu pati buvau nevalgiukė, bet turėjau tam objektyvių priežasčių sakyčiau, kurių mano vaikas lyg neturi, bet yra topinis nevalgiukas.

O mano nevalgiukui po poros mėnesiukų jau bus 10 metų. Vaikinas ūgiu ir svorių prie mažesniųjų smulkesniųjų, tačiau labai jau neišsiskiria (o buvo laikas, kai svoris balansavo ant pačios apatinės procentilės). Sveikata irgi nesiskundžia, judrus, aktyvus. O vargstam taip pat nuo gimimo. Ko tik nedarėme - ir stalo serviravimas bei patiekalų puošimas, ir įvairūs apetitą gerinantys maisto priedai, ir prizai už pavalgymą, ir maitinau vos ne iki 5-ojo gimtadienio (nes pats nesiteikdavo nė kąsnio pakabinti), ir dar daug daug visko . Medikai (konsultavomės ir pas neurologę, ir pas gastroenterologę, ir pas endokrinologą dėl neaugančio svorio) problemų nematė - "Taip kartais būna". Sakyčiau apie 3-4 metus buvo pats nevalgymo pikas (tiek maisto kiekiu, tiek ir įvairove), po to situacija palaipsniui pradėjo gerėti, ėmė naujų patiekalų ragauti. Apie 7-tą gimtadienį pirmąkart išgirdau frazę "Noriu valgyti" . Na, porcijos ir iki šiol nedidelės (dvimetė sesutė, būna, daugiau suvalgo, o tokį pat kiekį tai beveik visada), bet jau pripratau. Beje, vaikinas labai mėgsta pats gaminti ir visai skaniai valgį ruošia, tačiau ir savo paruoštais patiekalais mieliau vaišina kitus.

Nors jaunėliai su apetitu problemų neturėjo, bet po dičkio man jau paranoja tuo klausimu ir kelis kartus save pagavau, kad ir su jais perlenkiu lazdą, vos tik jie dėl kažkokių priežasčių atsisako valgyti.

O nevalgiukų mamoms norėčiau palinkėti stiprybės. Jei medikai problemų nemato, tenka susitaikyti, kad vaikui užtenka to pusės grūdo per dieną...

kol kas nesikonsultavau su medikais, tik musu pediatre, bet ji nemato problemos, manau todel, ka dnemato, KAIP ji valgo...

dabar va - sedziu, ji suvalge apie 50 g avizines koses su pienu tik todel, kad ja maitinu su visokiom gudrybem, bet sedi, laiko burnoj, negali nuryti, vimdosi jei duodi didesni sauksteli, verkianciu balsu sako - noriu gulti, skauda galvyte...

o tai kur gi neskaudes, kai nepavalgo nuo pat ryto, jau sedim valanda su ta kose...

ir cia ne del to kad ji jos nevalgo - ji su viskuo taip sedi... vakar vakare su bulviu kose, savo megstamiausia, sedejo 2 valandas, kol as maitinau ir "valgiau" raminamuosius

as negaliu tiesiog jos palikti nevalgiusios, nes nuo alkio prasideda zizimai, nepasitenkinimai, pyktis galu gale uzeina, nervinga pasidaro, vienu zodziu nebezinau ka daryti...

eiti pas neurologus ar pas gastroenterologus... nes pagal mane jau tai nera tiesiog nevalgumas, cia jau kazkokia liga, jei vaikas tik atsisedes pradeda verkianciu balsu kalbeti ir zagseti ir vimdytis...

anksciau taip nebuvo, anksciau nors ir valge mazai ir nenoriai, bet ne sitaip... o dabar kazkas atsitiko, todel jau ir pradejau ieskoti pagalbos, Nes anksciau buvo tiesiog toks va nevalgiukas, kaip dauguma, o dabar jau kazkokia patologija kvepia...

Aš galiu tik iš savo patirties pasakyt, kad buvau visada nevalgiukė, ypač iki paauglystės. Nu ir jokie vaistai nepagelbės, tai yra gilios psichologinės problemos. Ir aš žiaugčiodavau prieš valgymus, ypač kai mamai trūkdavo kantrybė ir pradėdavo prievarta valgydint. Sakyčiau tokie potyriai su maistu paliko man neišdildomus "įspūdžius", ir net dabar kai kas nors pradeda įkyriai siūlyt valgyt, pradedu jausti kad jau man kyla gerklėj viskas (manyčiau turiu nediagnozuotą neurozę, įvarytą labiausiai mylimo žmogaus - mamos).
Vien žo, siūlau palikt ramybėj vaiką, nekišant maisto, ypač man baisu kai čia mamytė pasakoja, kad 2 valandas prie maisto vaiką laiko, padarysit dideles problemas vaikui, paskui išaugs jums anoreksikė ar bulimikė. Kiek aš iš savęs galiu pridurt, tai visada kažką užvalgydavau dienos bėgyje, nesvarbu kad labai mažai. Geriau užsiveskit stebėjimo žurnalą ir rašykitės sau 1 mėn., ką ir kada suvalge vaikas, ar tai saldainis ar tai mažulytis obuolio kasniukas ar sausainio gabalėlis, tai galima primest kiek kalorijų per dieną vaiko organizmas gauna. TIK NELAIKYKIT PRIE MAISTO PO 2 VALANDAS KASDIEN!!! Jei turit galimybių, veskit į kokią nors menų mokyklėlę nors vieną kart į savaitę, reikia vaikui spalvingų įspūdžių. O ar šeimose viskas pas jus gerai yra, abu tėvai esat, nesipykstat tarpusavyje? Svarbiausia, kad ir mamytėms reikia nervukus patvarkyt, tada nesinorės tą vargšą vaiką terorizuot. Prisipažinkit, ar buvo nors kartą vaikas nualpęs nuo nevalgymo? Įtariu, kad ne. Juk dažniausiai nevalgiukams užtenka energijos viskam.

Kadangi pati tai patyriau, tai būčiau linkus pritarti mamymamy - ta "patologija" išlindo tik todėl. kad jūs pradėjote stipriau į nevalgumą reaguoti. Puikiai žinau, kaip sunku "užsimerkti" kai vaikas ištisą dieną (ką ten dieną - dienas) nieko nevalgo. Bet kartais reikia. Aš pati stengdavausi, kad namie būtų kiek galima daugiau užkandžių (vaisių, riešutukų, javinukų ir pan., pagaliau net paprasčiausių sausainukų), pati daug sukiodavausi virtuvėje ir prašiau vaiko pagalbos šeimininkaujant (o ten irgi vis reikia ko "paragauti"). Žodžiu, jei normaliai tądien nevalgo, tai tegu bent paužkandžiauja. Žinau, tai prieštarauja "nevalgumo" gydymo teorijoms. Bet užtai mamos širdžiai buvo lengviau ištverti. Nemaitinamas mano vyrutis dažnai būdavo maisto nei šaukšto nepakabindavo per pusryčius ar pietus. Antras vaistas - daug laiko leisdavome gryname ore. Judėjimas, grynas oras irgi kažkiek sužadindavo apetitą. Dažnai net ir "piknikus" gamtoje susiorganizuodavome, nors išeidavome į parką, pajūrį tik valandai ar dviem.

Baltike, isduok, kokio "dydzio" tavo desimtmetis? maniskis irgi megejas manipuliuoti maisto klausimais...

Maždaug 1,32m ir 28kg

paguodei

Mano dičkis nevalgus. Bėdos prasidėjo gal praėjus 2 mėn. nuo primaitinimo pradžios. Kartais atrodo, jog jis gyvas vien oru. Jau seniai nustojau dėl to nervintis, nes nėra prasmės. Per prievartą juk nemaitinsi. Kraujas visada geras, pagal ūgį jis aukštesnis nei vidurkis, tik svorio gerokai trūksta. Vieni kaulai, nėra raumenyno, tad stuburas neišlaiko taisyklingos padėties. Šią žiemą įvyko kažkoks stebuklas ir jis ėmė geriau valgyti. Kartais net pats paprašo Gal tam turėjo įtakos žuvų taukai, kuriuos duodu visą žiemą
Pritariu mamymamy ir siūlau palikti vaikus ramybėje. Jei kraujas geras, vaikai judrūs ir sveiki, kam juos kankinti pasodinus prie lėkštės. Mūsų gydytoja visada sako, kad mano sūnui turbūt užtenka tokio mažo maisto kiekio. Manau, kad ji teisi.
Kartais prisimenu save vaikystėje. Buvau tokia pat nevalgi kaip ir maniškis. Nevalgydavau tokių pačių dalykų, kokių nevalgo ir jis. Tartum košmarą prisimenu, kai mama versdavo mane valgyti. Nenoriu, kad mano sūnus taip pat jaustųsi. Viliuosi, kad ateis metas ir jis ims normaliai valgyti.

man panasu i anoreksija

Toikiu vaiku negalima versti valgyti. Jei ji taip ar taip nevalgo, padekit maista ten kur ji gali pasiekti, parodykit, pasakykit, kad gales valgyti kai panores ir palikit ja ramybeje bent keliom dienom. Stebekit, kad tik gertu. Jei vistiek nevalgys tuo metu, duokit ka valgo (sausainius ar pan.) ...Ir dirbikit, dirbkit su savimi: paleiskit visus savo lukescius, reikalavimus, visas idealizacijas " kaip turi buti" ir "kaip ir kiek vaikas turi valgyti" ir "kaip vaikas turi atrodyti". Ir duokit jai laisves

Sveikos, likimo drauges . Noriu pasiguosti ir tuo paciu jus paguosti. Mano dukrai greit bus 4 metai. Ugis didesnis uz vidutini, svorio siek tiek truksta, nors atrodo tai visai graziai, kol nenurengi maudytis ir kol nepasimato tie grobai . valgo nuo kokiu metu kaip muse. Buna dienu , kai valgo normaliai (na, tas normaliai, tai turbut pagal "normalu " vaika butu siek tiek daugiau negu mazai). Bet tokiu dienu buna labai nedaug. O dazniausiai tai vos ne oru gyva. As daznai net su ja is vienos lekstes valgau, nes man tada ne taip baisu- kartu knebinejam ir lekste tuscia. Jei ji valgytu viena, tai pamatyciau, kad trecdalis vistos sparnelio tesuvalgyta ar vienas kleckas, kaip kazkuri rase. As jau nustojau del to jaudintis, nes zinau, kad nieko nepakeisiu.Beje, pati valgo tik jogurta, o koses, sriubas ir pan. as maitinu, bet manau tos, kurios guodziasi tame skyrelyje, mane supras ir nesmerks .

Daremes vasara kraujo tyrimus, buvo normalus, mazakraujystes nerasta. Gydytojas paklaustas apie nevalguma, dave simta kartu girdetus, bet neveiksmingus patarimus - duoti ivairu maista, dekoruoti stala , valgyti tuo paciu metu ir pan.

Beje, galiu pasigirti ir jus paguosti, kad musu apetitas padidejo gal nuo kokiu 3,5 metu. Tokiu dienu, kai nevalgo visiskai nieko, isskyrus piena, beveik nebebuna.Patarimas maziau duoti pieno, kad atsirastu apetitas, mums irgi nepasiteisino. Sumazinau piena, bet vis tiek nieko nevalgydavo, tai nusprendziau, tegul geria bent piena.

Pati save raminu, galvodama, kad jai to uztenka (tyrimai juk geri). O dar pagalvoju, kad vaikai per sunkmecius, negaudami pakankamai maisto, isgyveno ir isaugo sveikais zmonemis. Ir dar guodziuosi, kad turbut nebus is tu zmoniu, kuriu vienintelis tikslas ir malonumas gyvenime - pavalgyti .