Sveikos. Mes irgi pagaliau sveikos... Neįtikėtina, nes jau buvau pamiršus, koks dukrytės tikrasis balsas (nes tik per nosį kalbėdavo pastaruosius ilgus mėnesius) ir kaip atrodo sveika nosytė be baubų.
Operaciją darė pirmadienį. Ėjau kartu į operacinę, buvau, kol užmigdė. Nerado venų, tik iš penkto karto pataikė, tai tiek be reikalo pribadė, siaubas, mergaitė kiek prisiverkė, prisipardė... Šaukė: mamyte, skauda, o ką aš, ką aš... Pati miriau iš skausmo matydama taip ją kenčiančią...
Dabar jaučiasi taip, tarsi nieko nebūtų buvę. Pirmą dieną gerklytę paskaudėjo, bet taip ir tiek. Nei temperatūra kilo, nei pykino, jokių pašalinių blogumų.
Buvo trečio laipsnio adenoidai. Viduje baisu viskas, suvešėję, pūlių pilna, viskas užsikimšę, net akytė buvo ėmus pūliuoti. Gydytoja dar panaudojo kažkokį aparatą (teko papildomai sumokėti), bet sakė, kad jis labai naudingas. Pasakojo ten ji viską nuodugniai, bet mano makaulė iš streso nelabai suėmė informaciją...
Mums būtinai reikėjo darytis tą operaciją. Bet streso, baimės ir skausmo buvo daug. Nepasakyčiau, kad paprasta operacija, kad nieko tokio, kaip kad visi išsijuosę tvirtino. Arba aš per daug jautri ir per jautriai į viską reaguoju...
Sėkmės ir stiprybės visiems, besiruošiantiems operuotis