Kai labai knieti suduot

Yra toks dalykas kaip psichologiniai dėsniai. IR JIE NESIKEIS NIEKADA.

"Be to, reikia atkreipti dėmesį į skirtingas bausmės pakopas: pradžioje nepiktas pabarimas, o lupimas tik tada, kai išbandytos ir neveikia visos kitos priemonės." Mielosios, tos, kurios už mušimą kai netinka kitos priemonės. Aš duodu 99,5 proc., kad jūs kitų priemonių netaikėte, nes jų net nežinote. Tingite sąžiningai pasidomėt.

Ir dar, tam, kad vaikai būtų normalūs žmonės,reikia kad ir tėvai tokie būtų, o čia įvykdyti išvis sunku, tai kam vargintis

Ir išvis, jeigu dar pradėsime remtis Biblija, tai pasiimkim ST ir imkim iš Dievo pavyzdį, žudyt kūdikius reikia, žudyt

žinote, ta tema labai daug domėjausi ir ieškojau informacijos. ir kaip sakiau anksčiau, neradau nė vieno logiško argumento, nė vieno kvalifikuoto psichologo pasisakymo kas būtų už.
kad ir ta nuoroda, kurią jūs davėte. pacituosiu:
Fizinis skausmas vidinei prigimčiai pasako, kad bausmė įvykdyta. Kaltės jausmas dingsta.
šitas man labai užkliuvo. bausmė įvykdyta. viskas. kaltės jausmo už padarytą poelgį nėra. ką tas sako -- kad tokia bausmė yra momentinė, ir neskatina apgalvoti poelgio.

aišku, sutinku, kad fizinė bausmė tikriausiai pati tinkamiausia, jei jūsų auklėjimo siekis -- įtvirtint hierarchiją, o pagarbą suprantate kaip baimę. tik ar po tam tikro laiko nerizikuojate gauti atgal (nebūtinai tiesiogine prasme)?


jūsų argumentas -- jums taip patogiau. ir dėl to ieškote pateisinimo savo nenorui keistis ir tobulėti.


ST rašoma, kad nepaklusnų vaiką tėvai turėtų užmėtyti akmenim.

dar daugiau: tai reiskia, kad kalte uz netinkama poelgi atpirkta ir galima vel viska daryti is pradziu, ty, netinkamas elgesys toliau tesis. galbut tik "kaltininkas" vengdamas bausmes ismoks slepti savo veiksmus...

tiesa sakant, susimastyti verciantis straipsnis.
citata is straipsnio:


dar citata is traipsnio:


zodziu lupame tol, kol esame fiziskai stipresni... ir rizikuojame uzsiauginti agresyvu zveriuka, kuris, paauges, kirs mums atgal...

Visiškai teisingai. Bet kadangi kalbame apie skausmo sukėlimą mažamečiams, tai 3 dalis čia ne prie ko. Todėl ji ir nebuvo cituota.

Citata iš kitos temos

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie tuoj pat pamiršta, ką kalbėję... pavydėtina savybė mūsų laikais.


Bet žinot kaip rašoma NT? Pauliaus laiškas kolosiečiams
Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui. O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs.
(Na, ten dar ir apie moteris bei vyrus, bet tema ne apie tai).

Mes patys išerziname savo vaikus. Neišklausymu, nedėmesiu, ne-... viskas pas mus yra ne. Taip, mūsų gyvenime vyrauja stresas ir chroniška laiko stoka. Visgi ir tokiame gyvenime verta atrasti būdą parodyti KOKYBIŠKĄ dėmesį vaikui.
Nebūtinai "lendant į šikną", kaip mėgsta įvardinti tauta. Visai ne. Pagrindinis principas - nustok nervintis pats, ir tai persiduos vaikui. Ramybė. Nesvarbu, ką veiki. TU esi suaugęs ir turėjai laiko išmokti kontroliuoti save. Jis - dar mažas.
Nors pati esu iš stresuojančių žmonių, bet buvau priversta to meno išmokti.

Šiuo būdu, galima sakyti, visiškai "kontroliuoju" savo vaiko emocijas ir mums jokių lupimų nereikia. Absoliučiai. Ir pabarimų reikia tik tokių vidutiniško masto. Bausmė, jei ką - palikti vieną kitam kambary kelioms minutėms uždarius duris. Bet tai būna be galo retai ir kraštutiniu atveju.
Visai nuoširdžiai galiu vadinti jį savo "mažuoju draugu", nes taip ir yra. Darysiu viską, kad taip būtų ir toliau. Mūsų santykiai paremti ne "klausyk-privalai", o derybomis Bet negyvename rožiniam pūkuotam pasaulyje.
Žinoma, kad būna ir ožių, ir priešgyniavimų, bet jokių ypatingų drastiškų scenų - tai jau ne. Finale vis tiek susitariam, ir dažniausiai paskui gaunu dovaną - apkabinimą ir žodžius "tave myliu". Nes jis taip įpratęs.
Kadangi yra berniukas, suprantu, kad paskui tie jausmai bus santūriau reiškiami, bet noriu tikėti, kad viduje jie tokie išliks ir toliau. Ir labiau stengtis turiu aš, o ne jis. Vaikas tik retransliuoja mums tai, ką gavo iš mūsų.


O to BK straipsnio kur pateikė Medinis, tai buvau patingėjusi ieškoti, ale norėjau


Dar pridėsiu: permečiau ir tą straipsniuką neva tai krikščionišką. Jo, lupkim vaikus nuo 5-7 metų. Tada 14 jie išeis iš namų garantuotai. Bent aš taip daryčiau. Ir suprasčiau, jei taip darytų kaimyno vaikas. Arba duos į užpakalį (geriausiu variantu) jums ir tada jau išeis, koks skirtumas.
Dar GAL suvokčiau, kaip galima pliaukštelėti per pampersinį užpakaliuką maždaug link 2 m. artėjančiam vaikui. Vienąkart ar du per gyvenimą. Jis dar užmirš. Bet ir tai. 5-metis - niekada. Aišku, dar variantas - formuosis "išstūmimas" pasąmonėn, toks vaikas ilgainiui nustos kreipti dėmesį į bet ką - žodžius, veiksmus, įtikinėjimus ir - vualia, jūs jį praradote.
Skatertju daroga. Lupkim vaikus toliau?

o už ką reikia lupti vos vaikščiot išmokusį pampersinį leliuką?
gal penkiametis jau ir gali būt "nusipelnęs", nu bet toks mažas?

O kodėl reikia lupti penkiametį, kuris supranta normalią kalbą, priežasties ir pasekmės ryšį, išreikštą žodžiais?

Dios, niekaip nesuprantu, kaip čia vis tampu lupimų šalininke
Taip, suprantu, kad čia reikia kalbėti žodžiais: "kaaaip baisūūūū"
Ne, ne.
Ar atkreipei dėmesį į žodį "GAL" ? Taip, tam tikrais atvejais - pogimdyvinės depresijos ir pan. atvejais. GAL - tereiškia: aš galiu iš psichologinės pusės suprasti, kas ją prie to veda, bet tokiu atveju tam žmogui reikia pagalbos.
Suprasti - panašiai kaip psichologė, nesmerkdama. Ir tik kraštutiniu atveju, jei tam žmogui "trūko plionkė" liaudiškai tariant. Kokį kartą, ne daugiau. SUPRASTI. NE PATEISINTI. Ir po - daryti viską, KAD TAI NESIKARTOTŲ. Dirbti su savim.
O ne naudoti, kaip daugelis šios temos pareiškėjų, "lupimą" ar lupimą kaip auklėjimo priemonę.


Dios, dar žinok, maži pampersiniai "lėliukai" moka skauuudžiai kandžiotis Kai tau iki kraujo kąs į ausį ar ranką supykęs, tu šypsokis. Po 3 nemiegotų naktų.
Žinok, aš išmokau. Lengva nebuvo. O ir "lėliukas" taipogi senokai to įpročio
jau atsisakė. "Lupti" nereikėjo, bet esu sąžininga ir pripažįstu, kad noras pliaukštelėti buvo kilęs. Tada padėdavau ant žemės tiesiog ir išeidavau į kitą patalpą. Esu sąžininga, right? Nors tikriausiai turėčiau sakyti "o, mano saldainiūūūūk, kokios žavios mėlynės ir kaip jos mano rankas puošia". Tokio "sąžiningumo" pilna tiek forume, tiek gyvenime.
Taip, esu sąžininga. Buvo sunku. Yra patarlė "Vincit, qui se vincit" - iš tiesų nugali tas, kas nugali save. Suprasti priežastis ir jas keisti. Štai apie ką aš, o ne apie pampersinių lėliukų lupimą.

na aš tai nesuprantu, ką turi pridaryt tiek "pampersinis" lėliukas, tiek penkiametis, kad nusipelnytų būtent mušimo.

ir kodėl vaiko nemušimas yra nuolat plakamas su nedėmesiu ir netgi nepriežiūra?

Sakoma, kad kas ieško, tas randa. Ir ko ieško, tą ir randa. Manau, kad Jūs su išankstine nuostata prieš fizines bausmes ieškojote argumentų šiai nuostatai pasitvirtinti. Tokią nuomonę susidariau dar ir iš to, kad atsakydama į mano pasisakymus, Jūs komentuojate ne mintį, o žodžius, išimtus iš konteksto.

Čia turiu mintyje šią citatą:

Mano supratimu subalansuota asmenybė turėtų: sugebėti adekvačiai įvertinti savo poelgį, t.y. suvokti kaltę už poelgį, kuris neatitinka moralinių visuomenės normų; sugebėti atgailauti už savo kaltę, t.y. išgyventi kaltę kuriant/gilinant savo vidinį pasiryžimą ir nuostatą daugiau taip nesielgti ir jeigu įmanoma atlyginti/ištaisyti padarytą žalą; sugebėti atleisti sau pačiam, t.y. išsivaduoti nuo kaltės jausmo už padarytą klaidą.
Jūsų cituota frazė pastraipos kontekste sako, kad fizinė bausmė yra aiškus taškas vaiko kaltės išgyvenime, kuris padeda vaikui mokintis išsivaduoti nuo kaltės jausmo žmogaus prigimčiai natūraliu būdu - per skausmą ir ašaras. Tačiau aš neradau minčių, kuriomis būtų neigiama kiti du etapai, t.y. kaltės suvokimas ir kaltės išgyvenimas.

tiesą sakant, kaip tik anksčiau (kol dar neturėjau vaiko), buvau įsitikinusi, kad fizinės bausmės -- tokia jau gyvenimo realybė, ir blynas per užpakalį dar nieko nenužudė.
tiktai gavau progą šviestis -- pradėjau galvoti iš naujo.
tiesą sakant, įdomumo vardan, paieškojau internete rašinių "už lupimą". ir visa, ką radau, buvo arba užsispyrusių žmonių pasisakymai (mane mušė, ir aš mušiu), arba "naujausi" atradimai iš kažkur devyniolikto amžiaus, arba bandymai slėptis už biblijos citatų.


na, atgal į trisdešimtuosius tikrai niekas negrįžo. be to, įvyko pokyčiai technologijose ir ekonomikoje, kurie lėmė tiek tų tradicinių, tiek naujai atrastųjų vertybių perkratymą.
beje, auklėjimas be fizinių bausmių nėra naujausių laikų išradimas. dar sovietų sąjungoje būdavo apie tai kalbama. tik ten, aišku, kaip visad realybė prasilenkdavo su šnekom.


vaikas yra besivystanti, o ne subalansuota asmenybė. ir moralines visuomenės normas jis tik mokosi pažinti. ir neadekvati bausmė gali ne pagilint vidinį pasiryžimą, bet parodyti netinkamą pavyzdį, arba paskatint neapkęst savo "teisėjo".
kokią gi moralės normą atspindi mušimas?

Baisu, kai mušami vaikai
Man kol kas gelbsti kampas