Kai labai knieti suduot

su mano mergyte irgi tas pats budavo kad ziauriai musdavosi stengdavausi duoti atgal per ta pacia vieta kur ir ji man musdavo stengdavausi ne is jegu bet ir nepaglostydavau, taciau veliau nusisukus nenueidavau o kalbedavau kad na matai kaip skauda zinok mamytei irgi skauda ir pan. dar po tokiu nuotykiu stengdavausi visuomet pasakyti kad as ja labai myliu

Kai daro ką nors vaikas negerai, siūlau išbandyti daryti priešingai. Pavyzdžiui, jum sudavė. Neparodai jokios reakcijos dėl to veiksmo, o vaikutis apkabinamas, paglostomas, pabučiuojamas ir pasakoma, kad mylime jį. Vaikas labai greitai atsileis, išeis iš pykčio stadijos ir prisiglaus prie jūsų. Jei mušimas pasikartos, padaryti nedidelę pauzę, pažiūrėti vaikučiui į akis ir vėl jį apkabinti ir prisiglausti. Nemažai vaikų jau antrą kartą patys pirmiau prisiglaudžia nei mama ar tėtis. Trečią kartą beveik visi jau patys po mušimosi glaudžiasi ir išreiškia meilę. Ateis ir tokia diena, kad vietoj mušimosi, prisiglaus ir tau pasakys, kad myliu. Iš tikro tuo sudavimu norėjo jis to pačio, bet jis pasirinko tokį būdą, nes tam gali būti daug įvairių priežasčių: tėvų nuolatinis skubėjimas, neišklausymas mažo žmogučio, gal namuose nesutarimai ir dar daug gal būti, kas vaikui vietoj "myliu" gaunasi mušimasis. Pagalvokite, ir mes suaugusieji, kai pradedame pykti ir jei artimas žmogus mus apkabina, atsileidžiam, gal ne iš karto, bet atsileidžiam, tačiau ne taip ir daug suaugusiųjų tai naudoja. O vertėtų

Nesupyk, bet jai tave muša vaikas tu jį apkabini? aš tai dažniausiai paaiškinu, kad negalima mamytės mušti, negražu, už tai tikrai negiriu ir neapkabinu.
Manau esi šauni mama jai tris vaikus turi ir apkabinimais juos auklėji

Nepykstu, nepykstu Forume manęs iš vis negalima supykdyti

Taip, jei vaikas mane muša, aš ji apkabinu ir pasakau, kad myliu. Neaiškinu, kad taip negražu, nes nėra jokių jausmų negražių vaikui, jis savęs nemoka dar suprasti, jis dar mokosi. Aš už mušima negiriu, aš tik apkabinu ir pasakau, kad jį myliu. Mano reakcija į jo mušima yra tokia Išbandyta ant savo vaikų, išbandyta ant giminaičių vaikų ir visada rezultatai teigiami.

Spėju, kad nerandu tinkamų žodžių kaip paaiškinti kodėl tokiu būdu vaikas nustoja muštis Čia jau mano bėda

Šaunuolė Jūs, RamuneM, džiaugiuosi jūsų patirtimi, brandumu ir t.t. Žinau, kad taip apkabinti yra nelengva, bet va tuo ir žavu, kad suaugęs žmogus turi tiek meilės ir jėgų atleisti ir pasielgti visiškai ramiai - priešingai. Juk to ir reikia mokyti savo vaikus.
Mano mažylis irgi ėmė labai muštis ir stebėti mano reakciją, mat aš atpratinėju nuo naktinio maitinimo, jam skaudu, jis pyksta, jis nemoka slėpti tikrų jausmų, nemoka valdyti savo emocijų...o jeigu ir mes elgsimės taip, kaip vaikai?...
Viskas ateina kiekvienai mamytei per asmeninę patirtį savo laiku... man irgi buvo sunku išlikti ramiai, kai vaikas isterikuoja, klykia, mušasi ir t.t. - tai veda iš pusiausvyros, bet... atėjo kitas suvokimas, brandumas gal, ar kas panašaus ir imi suvokti situaciją kitaip ir stengiesi elgtis priešingai, nei elgtumeisi, pagauta impulso... Suprantu visas mamytes ir tikrai neteisiu... Šaunu, kad poelgiai nelieka tik poelgiais, iš jų stengiamasi daryti išvadas, jas analizuojat... Sėkmės.

Maniškis yra gavęs nuo manęs ir nuo tėčio, bet ne spontaniškai, o kai jau nebepadėdavo normali kalba ir apkabinimai. Nes turėjo bjaurų įprotį savo pyktį reikšti daužydamas indus (tik supyksta ir tuoj dairosi, kas arčiausiai po ranka ir teškia žemėn. Tada specialiai žiūri į akis, tarsi sakydamas "nu ir ką, vat ir numečiau/sudaužiau"). Dabar pastebiu, kad labai noretusi jam taip daryti, bet pakėlęs rankutę su kokiu daiktu, sustoja ir pagalvoja, ir dažniausiai padeda atgal . Oi kaip kartais reikia tokios priemonės.
Žinot, girdėjau istoriją apie psichologę, kuri savo sūnų auklėjo pagal savo vadovėlius. Nu nežinau, kas ir kaip, bet vaikis jau paauglystėje tapo narkomanu. Gal čia sutapimas, bet tie kalbinimai/apkabinimai ir kiti psichologiniai dalykai, kai vaikas tikrai labai blogai padarė kažką, nebūna veiksmingi dažnai.

O jei vaikas musasi ne is pykcio, o siaip, lyg zaisdamas?
Kaip tada reaguoti???

Puikiai suprantu kur yra vaiko traumavimas kur ne nes studijuoju ta sriti ir zinau kaip su vaikais reikia bendrauti,jeigu leistau vaikui pasiimti parduotuveje ko jisai nori tai patikek neuztektu ir pinigeliu kuriu tureciau su savimi.Ir tai jau buna per savaite nupirktos keturio masineles.Savo vaika stengiuosi aukleti pagal sio rasytojo parasyta knyga.ROBERT NEEDLMAN.Aisku yra jokia ir man nepriimtimu auklejimu bet stengiuosi kaip ka pakeisti,pagal savao vaiko charakteri.Buna kartais vaiku su kuriais niekaip neimanoma susitarti,tada reikia atsisesti ir pasikalbeti bei viska paaiskinti.Bet kartais su maniskiu ir tai neimanoma.Lekia tiesiog akis isdeges,su niekuo neklaba,nieko nesiklauso.O tai buna sunkiausia kaip negali tiesiog su vaiku sisitarti,ir kad jis i tave tiesiog nereguoja.Kartais reikia imtis ir krastutiniu priemoniu.

O daužymas indų tai tik jo sugalvotas, ar tai teko jam matyti jo aplinkoje?


Istorijų kaip psichologai ar mokytojai neturi gerų vaikų, žlugusios šeimos ir pnš. toli ieškoti nereikia. Tačiau tai bet kokiu atveju nepateisina vaiko mušimo ir tiek. Šiaip aš tai jokia psichologė ir jokiu konkrečiu vadovėliu nesivadovauju. Tiesiog begyvendama, besidomėdama atradau įvairių dalykų, kuriuos ir bandau taisyti auklėjant vaikus. Pavyzdžiui, dukriukė jau yra tokio amžiaus, kad su ja reikia kitaip bendrauti, kitaip spręsti situacijas. Ir atsiranda vis naujų ir naujų situacijų, kurios iš naujo mane moko ieškoti ką toliau daryti, kokį sprendimą priimti.

Kadangi aš pati puikiai prisimenu kokio amžiaus buvau, kai man tėvų auklėjimas diržu neturėjo jau jokios įtakos. Skausmą iškęsti nesunku, bent jau man. Todėl visiškai kitaip ir elgiuosi. Puikiai prisimenu, kad ir tokias situacijas, kai sesei grėsdavo diržas (vaikai puikiai žino kada gaus diržą, bet jie nenustoja būti vaikais ir iškrėsti, dažniausiai bežaisdami, kažką tėvų akimis verto diržo), tai ją slėpdavau arba sakydavau "jei taip norit, tai muškit mane, aš gi vyriausia ir turėjau ją prižiūrėti".

Mes gi visi norim, kad mūsų vaikai išaugtų gerais žmonėmis ir to siekiam kaip galim. Aš tikrai tikiu, kad savalaikis diržas gal ir padės kažkokio dalyką iš vaiko išmušti, bet nei truputį nenutuokiam kas ir kaip susidėlios jo galvelėje ir kas bus toliau. Kažkaip aš labiau tikiu, kad jei taikiais būdais spręsime problemas, tai vaikai ir mažiau bus palinkę į blogesnįjį kelią, o jei jau taip atsitiks, kad tie blogiai nugalės ir pasiims mano vaikus, aš sau pasakysiu, kad padariau ką galėjau. Ir neįsileisiu tokios minties, kad galbūt diržas būtų padaręs iš jo žmogų. Tuo netikiu ir netikėsiu.


Sunku pasakyti. Aš tokios patirties neturiu. Jei žaidžiamas žaidimas "pasikumčiuoti", tai sakykim, kad tai normalu, tik nemoka gal apskaičiuoti kiek jėgos panaudoti. Tuomet susitarkit dėl žaidimo taisyklių.


Studijų labai nederėtų sureikšminti. bet teorijos žinojimas dažniausia būna tik pliusas

Na ne, aš to ir neturėjau mintyse leisti pirkti ko nori. Aš pati to neleidžiu daryti, nebent išimtinais atvejais, tarkim kai darom saldumynų dieną (čia tam, kad ilgai nebenorėtų į juos žiūrėti ). Kalbėsiu iš savo patirties: nuvažiuojame apsipirkti visa šeima, pirmiausia einam surinkti viską ko reikia pagal sąrašą (vaikai nesunkius ir nedūžtamus daiktus deda patys į vežimą), paskui važiuojam apžiūrėti daiktų, kurių norėtu tėčiai arba planuoja pirkti ir renka informaciją, o paskui važiuojam apžiūrėti žaislų ir renkam informaciją (gimtadienio progos artėja, Kalėdos, staigmenų dienos, ...). Taip jie išmoko nerodyti ožių dėl to, kad nori kažko ir tiek. Tėčiai irgi visko negali tuoj pat nusipirkti, o ir neprotinga pirkti pirmą pasitaikiusi daiktą: reikia apie jį susirasti informacijos, paieškoti kuris geresnis. mes tai darom ir su žaislais: kartu ieškom, apžiūrim, tariamės. Šiaip iš vis žaislų be priežasties pas mus nebūna: arba specialios progos arba jie paprasčiausiai užsidirba juos (čia vėl ilgai būtų pasakoti kaip jie užsidirba).


Apie kokio amžiaus vaikus kalbi? Ir kas tau kraštutinės priemonės? (smalsauju)

Isbandytas reikalas. Veikia beveik nepriekaistingai. As net pas vaiku psichologe del sunaus buvau. Vyras su dirzu aplink ji vaiskciojo, o vaikinas tik lakste ir juokesi. Jis pas mumi tikras individas arba kitaip katinas, kuris eina kur nori ir daro ka nori.
Po sito vizito dirza iskart paslepem. Psichologe kaip bausme pasiule sodinti sunu i kede keliom minutem, jam pasakant, uz ka jis baudziamas ir kiek laiko tures issedeti. Pliusas yra tas, kad jis sodinamas i maitinimo kedute, is kurios islipt be sansu. Tai vat, vyras is prazdiu juokesi, sako, jis juk dar mazas, nieko nesupranta, neissedes ir pan. Pabandem. Suveike! Is pradziu gruste grudom i kede, reke, sauke. O dabar seda be pasipriesinimo, pasakom jam uz ka nubaustas, kad sedes 2 min ir sedi. Kai atsibosta sedet pradeda pasakot kaip jis visus myli. Bausmei pasibaigus vaikas buna "beveik" silkinis. Per diena kedeje "pasedime" 1-2 kartus

Kaip tik per TV rodo apie aukles, kurios taiko šiuos metodus. Ne taip lengvai ir greitai pavyksta juos įgyvendinti mūsų šeimoj, bet... nenuleidžiam rankų.

isterijos atveju naudoju "meškos glėbio" metodą - apkabinu taip stripriai, rankom ir kojom, kad negalėtų nė krustelt. Aišku, klykia ir spurda, bet kiekvienas spurdesys - stipresnis "apkabinimas" - skauda gi Paskui, išsiklykus, tokiam glėby būna lengviau pereit prie susitaikymo apsikabinus ištikrųjų, be prievartos
arba prausiu šaltu vandeniu.
Mušti vaiką ar bent jam suduoti - gi taip pažemini žmogų, kas, kad labai mažą.
Kaip gali sutapt mušimas ir frazė "aš tave myliu"?