Saunuole Starkute taip ir reikia, o tai per daug sau leist pradejo.
maniske irgi zino, kad lupti negalima, bet viena karta taip buvau supykus, kad liepiau abiem atsigulti kol susiradau dirza tai pyktis praejo, nu bet kaip dabar neuzplosiir uzdroziau, bet kai vyresne pradejo mokyti maziuke, kad reikia stipriai rekti, o ne juoktis prisizadejau daugiau rankos nekelti. Kol susiradau dirza tai pyktis praejo, nu bet kaip dabar neuzplosi.
aš tai kai būnu viena, tai kažkaip daugiau tuos vaikus pabaru, prie vyro, pavyzdžiui, ar tėvų,ar kitų žmonių man nepatogu...arba pasišalinu, jei labai susinervinu, palikusi teoriją aiškint vyrui...tada jau grįžusi jį raminu"nu kam taip griežtai" ;D, pati lieku gerietė, plius rami...
ir apskritai, pastebėjau, kad dabar mano vaikų toks amžius, kad jiems ne bet ką drįsti pasakyt, jau nebepasakai bile ko, kad tik atstotų su savo klausimais, nezirstų (gi būnam ir pavargusios, ir ne nuotaikoj, ir skubančios, bet tą minutę reikia sustot ir įdsiklausyt į vaiką, jam patart), jau atsakymai turi būti labiau apgalvoti, kvalifikuotesni, mes su vyru labai rimtai į tai pradedam žiūrėt, į vaikus jau žiūrim ne kaip į mažvaikius, o kaip į suaugusias asmenybes (beje, jiems tai labai patinka),vakarais prieš miegą jau ne pasakas skaitom, o ramiia pasiklabam akis į akį, nenoriu ateity sau turėti priekaištų, kad vaikams daug ko tinkamai neišaiškinau, nepadėjau tobulėt. Anksčiau būdavo bendravimas tokiu lygmeniu "jei nevalgysi-nežiūrėsi multikų", o dabar jau kalbamės ilgai, diskutuojam, daug jų pačių klausinėju, kaip jiems atrodo ta ar kita situacija, kaip siūlo ją spręst. O kai šimtąkart kartodavau "tai galima, to negalima", tik šį bei tą argumentuojant, tai ir efekto nebuvo, o kai dabar viską suvokia žymiai plačiau-palengvėjo ir man, ir jiems.Štai ir atskleidžiau sau dar vieną taisyklę...
musu dukrytes,Ingrid,kiek supratau labai panasaus amziaus ;)mes taip pat daug snekames,aiskinames ir labai neblogai sutariam,tik jau kelinta karta susiduriu su tokia situacija ,kad mazoji nori zaisti su sese,o si kategoriskai atsisako ir dar man skundziasi,na tiesiog nezinau kaip tada elgtis.Vakar,kai vel tai ivyko,tai abieju netgi paklausiau,tai ka man daryti"negaliu barti mazosios,kad nori bendrauti,bet ir didziajai negaliu liepti ,kad butu kartu jei dabar to nenori",kazkaip vis issisukam,o laikui begant viskas susitvarkys ,tikiuosi 
PAS MANE ATVIRKŠČIAI, VYRESNĖLĖ STROINA JAUNĖLĘ, KAD ATEITŲ Į KOMPANIJĄ 
, OI KOKIUS JOS NERVUS PAMATAU...
, OI KOKIUS JOS NERVUS PAMATAU...
Sumasciau uzvesti tema: "Auklejimas" dirzu: uz ir pries, bet gerai pasiknisus radau kazka panasaus.Mamos, ka jus galvojat apie dirza? Negi nera ne vienos gerosios jo puses? O jei dirzas nenaudojamas pagal paskirti, bet yra kaip priminimas vaikui. Padiskutuokim,ka jus manot?
Na, kiek tevu tiek nuomoniu...Mati ir nuo vaiko charakterio labai daug kas priklauso :-/ Pavyzdziu nereikia toli ieskoti-sesuo mano paragaudavo jo nemazai, bet napasakysiu, kad nuo to ji tapo geresne! Atvirksciai! Ir dabar kartais tookios isterijos uzplaukia (o juk suaugusi). As buvau is tu gerieciu vaiku, man pakakdavo psichologinio spaudimo, kuris mano manymu daug geresne priemone. Mazius mano taip pat jau toookius oziukus parodo-bet jam zodziai nedraugaus ir nezais su tavimi mama buna "pasaulio pabaiga" ;D Nereikia nei musti nei ka-is karto lekia ir apsikabina :-* :-* Ateity bus matyti
Aš manau, kad diržo tikrai reikia ;) Gal kas ir prieštaraus, bet jis labaaaai veiksmingas. Tik yra viena sąlyga: jį reik ištraukti tik labai labai įpatingom progom ;D ir nuo tokio amžiaus, kai vaikas jau pajėgus mąstyti, ką padarė. Mano sūnui tuoj bus 6 m., o diržą gavo tik vieną kartą ir tikrai už reikalą. O kai tas diržas guli visada "ant akių" ir vartojamas kiekvieną dieną tik paglostymams, tai jau visai nebeydomus ir nebebaisus pasidaro. Pvz. mano draugės vaikus auklėja močiutė. Pas juos salone ant televizoriaus guli "beržinė košė" Ir vyresnėlis ( irgi tuoj 6 m.) ir jaunėlis 2 m. gauna profilaktiškai kelis kart per dieną. Tai ką jūs sau galvojat, močiutė su ta rykšte anūkų jau nebesugaudo [smiley=bud.gif] Smagu vaikams nuo senolės palakstyti, o ir neskauda,kai pagauna, tai ko bijot ;D ;D ;D
nu nieko sau profilaktika 
aš esu prieš. vaikystėje esu gavusi diržo ne kartą ir ne du.buvau nerealiai kaprizingas vaikas, nepadėdavo jokie psichologiniai triukai, niekas.tėvai matyt nebeturėjo ką daryti ir bandė išmušti tuos kaprizus diržu. rezultatas nulinis, bet pamenu, kaip po tokio "auklėjimo" norėdavau numirti
nors mano jaunesnės sesės kaip ir negavusios užaugo. ir dar pamenu, kaip mama pati verkdavo, kai mane mušdavo. tai kokio velnio dabar traumuotis ir pačiai, ir dar vaiką traumuoti?
aš esu prieš. vaikystėje esu gavusi diržo ne kartą ir ne du.buvau nerealiai kaprizingas vaikas, nepadėdavo jokie psichologiniai triukai, niekas.tėvai matyt nebeturėjo ką daryti ir bandė išmušti tuos kaprizus diržu. rezultatas nulinis, bet pamenu, kaip po tokio "auklėjimo" norėdavau numirti
nors mano jaunesnės sesės kaip ir negavusios užaugo. ir dar pamenu, kaip mama pati verkdavo, kai mane mušdavo. tai kokio velnio dabar traumuotis ir pačiai, ir dar vaiką traumuoti?
Siandien galvojau issikraustysiu is proto. Kelios valandos nepaliaujamo rekimo, verksmo, ir pykcio. O as viena pries si klykianti is skausmo ir pykcio zmogeliuka. As suprantu kad jai skauda bet skauda ir man. Skauda kad negaliu nieko padaryt, padet, skauda nes viskas nusibodo ir noriu poilsio. Skauda is bejegiskumo.
Dantys... Tie nelemti dantys kai vaika erzina viskas aplink, kai bet koks judesys atrodytu teikia baisu skausma, kai nepadeda nei tepalikai nei zvakutes, nei visoks kitoks biesas.
Pirmom valandom dar gaili vaiko, bet veliau ima kauptis neapsakomas pyktis, nezinai is kurios puses priet cia prie to vaiko, kaip paimt, kaip nuramint, kai speneliai nugrauzti, kai ciulptukai tai bereikalingas latekso ar gumos gabalas. Kai atrodo padarei jau viska bet tas epadejo, ateina pykcio cunamis, ir tada padejus vaika ant zemes leki i kita kambary kad tik netycia neuzgaut vaiko, kad tik netrenkt, kad tik susivaldyt. O susivaldzius pasidaro dar blogiau, nes neigiamos emocijos lieka neissiliejusios.
Ka darote tokiu atveju? Kaip malsinat savo pykti? KAip susivaldot? Ka isvis tokiu atveju darot? NEbutinai kai kalasi dantukai, kai vaikuti erzina pilvuko diegliai, kai galu gale vaikui bloga nuotaika, o salia nera nieko kas galetu padet ir pabut su vaiku nors valanda?
P.S aciu kad perskaitet, atsakyt nebutina ;) Vien tik parasius palengvejo. Stai ir pirmas nusiraminimo budas
Dantys... Tie nelemti dantys kai vaika erzina viskas aplink, kai bet koks judesys atrodytu teikia baisu skausma, kai nepadeda nei tepalikai nei zvakutes, nei visoks kitoks biesas.
Pirmom valandom dar gaili vaiko, bet veliau ima kauptis neapsakomas pyktis, nezinai is kurios puses priet cia prie to vaiko, kaip paimt, kaip nuramint, kai speneliai nugrauzti, kai ciulptukai tai bereikalingas latekso ar gumos gabalas. Kai atrodo padarei jau viska bet tas epadejo, ateina pykcio cunamis, ir tada padejus vaika ant zemes leki i kita kambary kad tik netycia neuzgaut vaiko, kad tik netrenkt, kad tik susivaldyt. O susivaldzius pasidaro dar blogiau, nes neigiamos emocijos lieka neissiliejusios.
Ka darote tokiu atveju? Kaip malsinat savo pykti? KAip susivaldot? Ka isvis tokiu atveju darot? NEbutinai kai kalasi dantukai, kai vaikuti erzina pilvuko diegliai, kai galu gale vaikui bloga nuotaika, o salia nera nieko kas galetu padet ir pabut su vaiku nors valanda?
P.S aciu kad perskaitet, atsakyt nebutina ;) Vien tik parasius palengvejo. Stai ir pirmas nusiraminimo budas
Iki skausmo pazistama situacija aprasei. Sako, tokiose situacijoje gerai nusiprasuti su saltu vandeniu veida. As kartais iseidavau is namu- einu i lauka, keikiuosi, beeidama "atsipometinu" ir griztu atgal
o dar geriau, aisku, butu ismokt medituot, joga uzsiiminet ir ismokt energijos pertekliu(blogos irgi) nukreipt pozityviai
o dar geriau, aisku, butu ismokt medituot, joga uzsiiminet ir ismokt energijos pertekliu(blogos irgi) nukreipt pozityviai
