Kai labai knieti suduot

Na ji pakankamai maža, kad galėtų vaikščioti be mano leidimo, mano ir didesnis sūnus privalo pasakyti kur eina, tokia jau pas mus tvarka.
Beje čia buvo kalba ne apie tai už ką baudžiu, bet kaip baudžiu, aš parašiau, kaip buvo, gal iš šalies žiauriai nuskambėjo, bet situaciją reikėjo taisyti, o viskas buvo išbandyta, beje manau kiekvienas tėvas ar mama savo vaike skiria piktybišką elgesį, istertiją, ar šiaip darymą specialiai, t. y. žiūrėjimą iki kokios ribos galiu sau leisti daryti ką noriu, ir tada imasi priemonių, nes vėliau gali būti vėlu.

kaip gerai pasakyta. Pas mane panasi situacija buvo, as pasielgiau lygiai taip kaip rasote, efektas buvo stulbinantis. Maniskis nesuprato kodel guodziu kita, bet liovesi musti kitus sakydamas, kad as kitus vaikus myliu labiau nei ji, todel jis ju musti nebenori.

as tai zinokit girdejau apie tokius tevu kursus ar kaip juos pavadinti, kur susirenka tevai ir specialistai ir aptaria ivairias vaiko auklejimo situacijas ir kaip jas spresti. ten tevams turintiems ivairaus amziaus vaikus. vilniuje cia. telefonai 2461772, 861655511. jauciu verta pabandyti. zinosim bent jau variantus kaip isvengti pykcio perenancio i smurta. o prisipazinsiu, buna kad jau atrodo nezinia ka padarysi tam mazam nedoreliui:)

Vaikų auklėjimo būdai

"Pirmasis būdas – dorybingas auklėjimas. Jis įmanomas, kai su vaikais bendradarbiaujama, kas jau savaime yra dorumas. Tai atvejis, kai tėvai supranta, kad prieš juos asmenybė, o ne daiktas ar iškritęs jų kūno gabalas; kad tai yra ne jų nuosavybė ir net ne “mūsų mažuliukas”, o savarankiškas individas. Jis panašus į tėvus, bet nereikia jo laikyti savo kopija. Jeigu šeimoje vyrauja toks supratimas, tėvų ir vaikų bendravimas bus teisingas, jų santykiuose bus daugiau jautrumo ir delikatumo. Vaikas savaime pripažįsta tėvų autoritetą, jaučia jiems pagarbą ir yra paklusnus.
Antras būdas – auklėjimas aistroje. Jis vyksta pagal principą: aš – tau, tu – man. Kitaip sakant, jei būsi geras vaikas, skolingi neliksim, o jei neklausysi – tai nieko ir negausi. Tai auklėjimas iš materialaus suinteresuotumo pozicijų.
Trečias būdas – auklėjimas neišmanyme, kai prieš vaiką naudojama prievarta arba kai jis lepinamas.
Ketvirtas būdas – kai tėvai į savo vaiką visai nekreipia dėmesio: “Kaip nori, taip tegu ir gyvena. Visi vaikai taip užaugo ir nieko baisaus. Visi rūko, visi išgeria”.
Auklėjimo būdų priežastys

Trys paskutiniai auklėjimo būdai – neteisingi. Jie atsiranda, kai tėvai vaiką laiko tam tikru savęs pratęsimu, kuris negali egzistuoti pats savaime ir yra jų nuosavybė. Tokiu atveju teisingas auklėjimas neįmanomas, tai nulinis variantas. Netikras vaiko ego būtinai sukils prieš tėvų valią. Tai vyksta automatiškai, nežiūrint, norim mes to ar ne.
Panagrinėkim smulkiau, kokios neteisingo auklėjimo priežastys kiekvienu atskirai paimtu atveju.
Auklėjimas aistroje atsiranda, kai tėvai nuoširdžiai tiki, kad vaikas ką nors darys tik tada, kai jis bus materialiai suinteresuotas, priešingu atveju jis nieko nedarys. Tokios koncepcijos šaknys – nenoras bendrauti, na, o jeigu jau prisieina tai daryti – reikia būtinai gauti kažkokią naudą. Šiuo atveju vaiko asmenybė tėvų nedomina, jiems tik rūpi, kad jis ką nors darytų. Sakykim, jų tikslas – priversti jį ruošti pamokas. Kaip tai padaryti? Paprasčiausias variantas – vaikui už tai kažką pažadėti. Tokio auklėjimo priežastis paprasta – jie nevertina vaiko kaip asmenybės, jiems rūpi tik rezultatas.
Auklėjimas neišmanyme – tai atvejis, kai tėveliai vėlgi nuoširdžiai tiki, kad vaiko asmenybę galima keisti, panaudojant prievartą. Pati koncepcija, kad galima palaužti kažkieno valią ir priversti vykdyti savo norus, yra neišmanymas. Tokių tėvų mąstysena nelabai originali: “Kadangi tu mano sūnus, tai niekur nedingsi. Tu esi mano, todėl galiu iš tavęs tyčiotis kiek patinka. Galiu ir primušti, pastatyti į kampą, apšaukti asilu, iškeikti, nes dar nesi tiek suaugęs, kad reikėtų su tavimi skaitytis". Kaip mes elgsimės su vaiku, taip paskui ir gyvensim. Retai apie tai susimąstom, užtat ateina kitos mintys: kodėl visi manęs nekenčia, o vyras irgi skriaudžia? Reikia pasižiūrėti, kaip mes elgiamės su tais, kurie nuo mūsų priklauso, ir tada viskas paaiškės."

-------------------------
Taigi reiktų pasižiūrėti į save iš šono. Ar protingai atrodome, bandydami įsakinėti asmenybei? Ir kokį pavyzdį rodome šūkaudami, pliaukšėdami? Vaikai visada mėgdžioja tėvus. Jei kas nepatinka, pagalvokit, iš kur visa tai.

paciu laiku man i rankas papuole viena knyga. jei tiksliai dabar parasysiu, tai ji John Grey "Vaikai kile is dangaus". sioje knygoje begale patarimu, kaip ivairiose situacijose, kuomet kyla ranka pries vaika, elgtis pozityviai.Knyga gera, keliauja is ranku i rankas. Tik kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad nuolat reikia mokytis ir tobuleti. Tai istisa psichologija...Studiju metu studijavau psichologija, sudetingas dalykas...ir suprantu, kad su laiku daug kas uzsimirsta ir kritineje situacijoje dazniausiai pasielgiame kaip yra lengviausia - pliaukstelim ranka, uzrekiam...vietoj to gara butume nuleide kazkur kitur. Isvada tokia, kad mes nezinome pozityviu elgesio budu. Vienareiksmiskai galiu pasakyti - to reikia mokytis!

mokytis reikia, ypač jei vaikas aktvus. Su vyresnėle kažkaip susitardavom viską gražiai. o vat vidurinioji labai aktyvi, tai kiek knygų perskaičiau ir vis informacijos pasiskaitau. Bėda tik, kas vyrą dar reikia viso to mokyt ir ne visada pasiseka

Sveikos mamos,prasau pagalbos :verysad: Auginam su vyru treju metu sunu,sunus labai judrus nenusedi vietoje net kaip kada nesusikaupe,susitarti tiesiog su juo neimanoma.Oziuotas tai ne tas zodis,nezinau nei kaip su juo jau bendrauti nei kaip elgtis,gauna ir per sike,vakar is kiemo net rykste parsinesem galvojau gal bijos tai ne taip oziuosis.Bet klydau,siandien taip uzsiozevo taip rekia kad neimanoma nuraminti teko pasinaudoti rykstele,buvo gaila jam suduoti,gavo per leskute viena karta,bet man taip negera nat sirdies akd jam sudaviau,bet jau tiesiog neturiu kantrybes,vyras dirba as per dienas su juo bunu ,net aukle suradau kad jis pakeistu aplinka,vedziau i darzeli bet ten nepriprato.Mane isikibes ir tiek net su vyru mazai buna tik kaip gauna barti tai saukesi tetes.Prasau mielosios mamytes patarkite ka daryti kaip bendrauti su sunumi nemusant.Nenoriu vaiko traumuoti prasau jusu patarimu

nežinau ar daug padėsiu, bet mano zuikis irgi labai ožiuotas buvo, o aš jį vis "ramindavau". Jis būdavo blogas, o aš dar tada jam geresnė ir meilesnė. Kažkaip mum padėdavo. Savo zuikį esu "mušus" tik viena kartą ir tik rankšluosčiu, kuriuo šluosčiau indus kartą per užpakalį. Dažniausiai jei jis rėkia, aš tyliai pasakoju, kaip jį myliu, koks jis mano šaunuolis, tada zuikis nutyla ir klausosi, o paskui sako "mamyte, aš blogas, todėl, jei nori, kad būčiau geras- nuramink" ir tada aš jį apsikabinu, pamyluoju- tipo raminu

Na bandysiu si motoda gal pavyks ta oziuka isvaryti graziuoju Aciu usz patarima

Pas musu taip pat buna dideliu oziuku krentam ant zemes, spardomes cypiam... Bet viena karta isbandem kampa mums labai padejo, dabar tik pradeda oziukai rodytis iskart sakom nori i kampa? Eisim tuoj i kamps ir patikekit dingsta viskas kaip nieko nebuvo

Ar čia nebus ta vadinama trijų metų krizė. Mano dukrai buvo taip, bet negelbėjo niekas...savaime praėjo, o kantrybės ir nervų kainavo ohoho...kaltinau save, kad kažką pražiūrėjau, kažką padariau ne taip, bet... suprantu tave ypatingai gerai, nes turiu panašų sūnų, kuriam dar tik 1,4 m., o ožiukai didesni už jį patį, ir vargstu nuo pat gimimo, tik kai nemokėjo vaikščioti, tai skėričiodavosi ir rėkdavo iki amo netekimo, o kai jau vaikšto, tai griūna, voliojasi, raičiojasi, galvelę tranko, kad bet kokia kaina atkreiptų į save dėmesį, o aš stengiuosi nereguoti niekaip arba tiesiog ramiai kalbi (dažnai pati sau, nes negirdi, užsiėmęs vaikinas savo ožiais būna), bet jau kai prieina ribą, kai gali susižeisti, tada garsiai, tvirtai ir griežtai pasakau STOK. Būna ir nesureaguoja, bet būna ir atsistoja, o tada bandai prieiti prie jo ego.
Tiesa, kai imi iš karto tramdyti, tai labai dažnai pati gaunu nuo jo, arba mėgsta galvele atbulomis trinktelt kur papuola į mano veidą.

Aš pasakysiu iš savo varpinės: viso labo mes esam visi žmonės, ir mes turim tam tikros talpos indą kantrybės (aišku, esu mačiusi ir išimčių, kurių niekada nepateisinčiau, kai vaikas yra laikomas visiška daiktine nuosavybe, kuriai neleista nė žodžio tart - reikalaujama visiškas paklusnumas, nuolankumas ir maždaug "padėjau tave šitoj lentynoj na 2 valandom, tai sugebėk ten tiek ir išbūti nė cyptelėjęs"), ir tokį elgesį reikia imti tramdyti, nes panašu, kad tai jau kaip užburtas ciklas. Tik šaunu, kad vaikas sureagavo taip, kaip tikėtasi ir buvo laukta.
Kažkur skaičiau, kad visi, kas kažką daro, turi teisę klysti. Parodyti savo vaikui ribas, iki kurių galima tampyti liūtą (mamą) už ūsų-niekada nevėlu, ir visada tai būtina, nes vaikams reikia aiškiai nubrėžtų ribų, kad galėtų mokytis patys save kontroliuoti.

Papildyta:

Šaunuolė tu, matau, kad apsiskaičiusi mamytė. Aš sutinku su tavim, nes tu atitinki mano modelį...nu kiek galima???
Papildyta:

Taip, tikra tiesa. O ši knyga, kaip ir kitos šio autoriaus knygos, tikrai vertos keliauti iš rankų į rankas. Labai lengvai skaitomos, pabandykit, tikrai nesigailėsit.