Kai labai knieti suduot

Visų pirma aš savo tokį vaiką "ištraukčiau" iš smėliio dėžės ir nusivedus šiek tiek toliau bandyčiau paaiškinti kad taip daryti negražu ir pasakyčiau KAIP reikia žaisti, tada eitumėm prie kito berniuko ir jo atsiprašytumėm.
Aš džiaugiuosi savimi kad kuo toliau tuo lengviau sekasi susilaikyti nuo fizinių bausmių...atrandu pozytivaus auklėjimo privalumus

Sveikos, maniskei 1,5 ir ji kai kazko nori, pvz. zaidymu aisktelei, kur vaikai lipa ciuozt ji vaikus ciumpa uz veiduka ar uz kupros ir traukia salin, atseit ji dabar lips. As jai aiskinu kad negalima, paleisk bet ji laiko ir nepaleidzia, tada suduodu per rankytes. Man begalu nemalonu tai daryt ir nepadogu pries kitus. I lauka nors tu neeik KA DARYT

Sveikos noriu papasakoi savo dabartinę situaciją.
Mano sūnui 4,6 m. Nuo pat gimimo jis buvo judrus ir nelabai paklusnus vaikas.Bet juk dauguma vaikų tokių.Bet dabar aš jau atsitrenkiu į sieną jis nesiklauso ką jam sakau ignoruoja mane kalbėdamas man kalbant.Kartais net atsikalbinėja,nieko nenori daryti nieko nenori padėti. Su suaugusiais žmonėmis bendrauja kaip su sau lygiu jokios pagarbos nei svetimiems nei saviems. Pyktis mane kartais užvaldo tai už ausies nusitveriu tai į kampą pastatau,uždraudžiu žiūrėtu DVD ir TV,atimu jo žaislus,pieštukus ir spalvinimo knygeles.\\\\\\\bet jam nė motais,jis nevienintelis vaikas šemoje yra mergaitė 1,3m.o pikčiausia tai kad ji viską kopijuoja jei brolis žaislą metė ji irgi mes jei jis užlipa ant virtuvinės spintelės ir ji lips.Jaučiuosi kaip zoosode beždžionių narve nebepadeda ir griežtas tonas ir ramūs draugiški pašnekesiai ir susitarimai jie abu kaip tyčia norėdami mane panervinti neklauso.
Prarėkiau ir balsą ir nebežinau ką ir daryti.Visos psichologų pastangos ir patarimai neveikia o jie kaip piktosios dvasios siautėja po namus.
padėkit man patarkit kaip sutramdyti vaikus nebegaliu bijau kad neišlaikysiu ir "priklijuosiu prie sienos"kaikurį

Daryčiau taip: paimčiau ir išvesčiau namo. Arba nuvesčiau žaisti be vaikų, taip ir paaiškindama, kad jei esi nedraugiška žaisti su jais negali.
Nors, aišku, čia ilgas darbas gali laukti: aiškinčiau apie tai ir prieš išeinant į lauką, ir lauke, ir po lauko pagirčiau jei gražiai žaidė.



Niu va, kaip iš laidos "Kvieskite auklę". Labai sunku ką nors patarti, nepažįstant šeimos. Nes juk sako, iš jos viskas kyla. Ypač pagarba suaugusiam, turėtų būti išugdoma šeimoje. Gal pažiūrėkit pradžiai į save su vyru, gal jis elgiasi taip pat kaip elgiatės jūs. O gal jis tokiu elgiasiu bando prisišaukti jūsų dėmesį, gal jaučiasi nemylimas. Variantų čia gali būti daugybė.
Linkiu sėkmės.

Ar buvai pas psichologa ar cia tik siaip parasei? Kazkaip pas jus negerai... Kaip vaiku tevas i visa tai reaguoja? (pritariu LIMCAMCAI, dabar pabusim "nekviestomis auklemis" )
Tu esi pervargusi, gal reiktu tau poilsio, poilsio vaikams nuo mamos, mamai-nuo seimos. Turiu gera vaiku psichologe, jei reiks rasyk i AZ!

Pas mus namie viskas buvo panasiai. Vyras dar ir dabar sako: kai as su vaikais, jie auksiniai, o kai tik tu grizti iskart zyzimai, verkimai prasideda. Sitos blogybes iki siol negaliu pazaboti. Bet vat sunaiteli jau siek tiek "aptvarkem". Vaikinas musu, nors dar 2 metu neturi, bet jau chuliganas. Suaugusiu jam nereikia, eina kur nori, daro ka nori. Bandem aukleti dirzu...aisku, niekas jo nemuse, jei ir pleksteldavom per dupce, tai jam juokas didziausias budavo, nes per pampersa nieko nejaucia. Bandem bausti, uzdare kambaryje, neleidom ziureti "Ratu" ir pan. Viskas veltui, kol viena diena pagalvojau, kad "imsim" vaika meile o ne bizunu. Jei neklauso, lenda, lipa, dauzo ir pan, tada prieinu, apkabinu, sakau, kad ji labai myliu, pasakoju kokia esu po darbo pavargusi, koks jis geras mamytes padejejas auga ir pan. Kol kas veikia puikiai Idomu ar ilgam.

Pati augau pedagogų šeimoje tai mandaguma buvo skiepijamas nuo mažų dienų.Vyras augo kitokioje šeimoje,kurioje niekam niekas nerupėjo apart save.Kai mes susipažinom aš jam atstojau ir mokytoją ir mamą ir draugę.Jis dabar mandagus ir su bendraamžiais ir su suauguseis žmonėmis,nors to niekada nebuvo anksčiau.
Mes vienas kitą gerbiame ir niekada nesiykstam vaikams girdint,niekada vienas kito nežeminam ir neapkalbam vaikams girdint.
kiekvienas vaikas mėgdžioje savo tėvus taipat ir maniškis,jis kaip aš,pamoko sesutę,kad ji nedarytų taip nes gali užsigauti,nukristi ar sulaužyti kokį daiktą.Bet pas niekada nepagalvoja apie savo poelgius.Jis mylimas ir dievinamas vaikas.Psichologė tai pasakė kad mes jį išlepinome skirdami tiek dėmesio jam,o kai atsirado sesutė tas demesys tenka ne jam vienam ir jis moka jį išsireikalauti,darydamas va tokias nesamones.


Taip žinoma buvom ir pas vaikų ir pas šeimos,nerašyčiau aš gi šeipsau kad buvau.
Pavargimas,na gal ta rutina kiekvieną slegia o jei dar niekur nuo jos pabėgti negali.Neturiu kam palikti vaikučių,seneliai jaučiasi dar jauni ir nori gyventi savo malonumui (mano tėvai).O uošvems palikti nenoriu nes tai pavojinga...
Aš visą savo vaikų gyvenimą kartoju jiems kad juos myliu,mano sunus be priežasties prieina pats ir sako mamyte aš tave labai myliu...Ir tai yra nuostabu...
Bet tas neklausimas,negirdėjimas,PVZ.šendien sesutė važinėjasi su paspiriama mašina,sūnus eina aplink ją ratai.Ir bando ją nuo jos nuvilioti įvairiais būdais,duoda jai lėlę,obuolį,saldainį bet ji nelipa vistiek.Pamatęs kad nepriveiks nueina į kambarį ir atsivaro barbių mašiną vagonėlį(namelis ant ratų) ir jai rodo koks jis gražus ir kd ir su juo galima važiuoti.Mažylė nulipa ir eina prie barbių namo o jis tveria jos mašiną ir važiuoja.O ta gražuolė sumasto į barbių namą įlipti ir įlipa.Stebiu kuo baiksis viskas.Ilipus atsisėda ir sėdi,sūnus pamatė kad ji sėdi furgone lipa ir jis,aš jį sudraudžiu kad jis perdidelis ir nei vienam nei kitam negalima į jį lipt,jie nereguoja aš pakartoju jau garsiau,o jiems nė motais.Priėjusi iškeliu abu iš mašinos paaiškinu abiem kodėl negalima taip daryti ir mašiną nunešu į kambarį,paduodu paspiriamą.O jie velniai nueina ir pasiima furgoną ir dar dičkis pasako jei tau ji labiau patinka pati su ja važinėk o mes dabar busim barbės ir važiuosim su šita.
Tai va nežinau kas daryt kokiu būdų ir kokiais metodais išaiškinti kas galima ir kas ne jiem abiem nežinau vyras jau sako kad namo gryžtu kaip į durnyną visi pikti ir apsiverkę.

Čia aprašei dabar tai, kas vyksta šiuo metu mano namuose Kai sugalvosiu, kaip tai išspręsti - pasidalinsiu idėja.
Bet, galvoju, kad psichologė buvo teisi. Reikalingas dėmesys. Jis gaudavo jo vienas, o dabar juo reikia dalintis. Gal, pabandyti pradžiai skirti dienų, valandų vien tik sūnui. Pvz. tik su juo kur nors eikit, veikit ką nors ir pan. Gal po truputį pasikeis jis?

o jetus uzjauciu
mano vyro seses mergaite panasi, jai dabar bus 5metai, tai net juokinga jai nesinoretu verkti i ja ziureti, kaip jai viskas galima, su suaugusiais nesiskaito visiskai, maivosi, nereaguoja net jei mama pasako NE siaubas o vat mamai ji pati geriausia pati paciausia , nei drausmina nei ka, vienu zodziu lyg taip ir turi buti tai as prisiziuriu visko ir lieku apsalus , nors kai pagalvoju kokia ji bus toliau
''jei dabar nemusi vaiku, tai jie uzzauge mus tevus''skaiciau kazkokioi knygelei

Trumpai tariant, sesutei leidai sėdėt furgone, kai sūnus norėjo įlipti, tada jau negalima abiem? Logikos nematau jokios... Todėl ir vaikai jos nerado turbūt.
Kas dėl iškeliu abu iš mašinos - pademonstravai prievartą, stiprumą, viršenybę vaikų žaidimo įkarštyje. Nenuostabu, kad normalus žmogutis - tavo sūnus - priešinasi kaip gali. Jei ne veiksmais (be abejo, tu stipresnė, ką tik tą parodei) - tai žodžiais. Geras vaikas auga.
Visas tas "mašiną nunešu į kambarį, paduodu paspiriamą" - aiškiai nori vadovauti ten, kur vadovauti nereikia. Nori būti savo vaikų valdovė. O vaikas - atskiras individas... Ir laimei, kol kas priešinasi tavo užmačioms. Žinoma, spėju, kad kaip nors jį palauši. Nes taip ir nesupratai, kad buvai neteisi tu, o ne jie.
Iš kitos pusės, kita gal ir prilupus būtų už "neklausymą", tai vis tiek pagarba...
P. S. "nemušti vaikai muš savo tėvus..."
Bet tai ir parodo, kad net ir suaugę mušti vaikai blaiviai mąstyti negali...

Idomi situacija man.
Kiek suprantu Jums reikia padeti. Nematant seimos patarimus duoti sunku. Bet jei remiantis parasytais faktais, Jusu sunus turetu buti hiperaktyvus berniukas. Blogai, kad vaikas nejaucia ribos, kaip kalbeti su suaugusiais. Vadinasi jis turi elgesio problemu. Patikekite, siais laikais dauguma tokiu vaiku. Mes pedagogai su tuo susiduriame kiekviena diena. Atsakykite prasau: ar Jusu vaikas lanko darzeli?
Jei norite pakalbeti su manim , rasykite man i AŽ.
Papildyta:


Tai yra normalu. Vaikas nemoka dar bendrauti, ciupdama ji iesko kontakto, tai mes suprantame taip ka matome, o vaikas taip daro, kaip jam iseina. Nereikia aiskinti, turekite kantrybes, sudarykite pati tokia situacija, kad ji neciuptu, o nuciuozus vienam vaikui pasodinkite savaja ir ji pati supras.

kaip įdomu...
O koks faktas būtent parodo, kad berniukas hyperaktyvus?

Norėčiau pasitikslinti vaiko mamos. Ar vaikas tikrai nejaučia ribos, ar mama stengiasi dažnai jam piršti savo nuomonę, neleisdama pasireikšti vaiko individualumui? Nes jeigu net ir leidžiant pasireikšti vaikui, jis nori atsikalbinėti, tai problema yra, bet jeigu tėvai bando priversti jį elgtis taip, kaip jie dažniausiai nori, tai sunku turėtų būti vargšui vaikui