Kai labai knieti suduot

Fruzina, 01 Spa 2008 - 14:05, parašė:

Aš suprantu, kad ši tema apie mušimą vaikų, bet viskas siejasi, kadangi nesutinku, kai sako, kad mušti blogai, o visi kiti dalykai yra kaip ir paslėpti,nesureikšminami , ar buvo nubausti tėvai, jei vaikas pasiskūstų, jog jam sunku girdėt pastovų varymą ant jo senelių, pykčius, ginčius, nors tai tiesiogiai vaiko kaip ir neliečia, bet žalos ar nedaro jam. Va kur klausimas. Reiškia užplojau, liko mėlynė, aš būsiu baudžiama, kai vaikui draskau sielą, ne vieną minutę, bet ištisus metus,
niekas nebaus, esu teigiama prieš įstaymą. Man asmeniškai ir mušimas ir dvasinis vaiko pasaulio griovimas yra lygūs dalykai, negaliu išskirti kuris blogesnis, vienas palieka randą kune, kitas sieloj.

mušimą lengva užfiksuot, o va nepargarbos, nesantaikos, nemeilės niekas neįrodys, deja.
bet tai nereiškia kad vieną blogį galima teisint kitu, ar naudot logiką "juk būna daug blogiau".

RamuneM, 01 Spa 2008 - 20:01, parašė:

Na gerai, tarkim mes renkamės mažesnę blogybę iš dviejų blogybių ir kartais priimam sprendimą sąmoningai pliaukštelti per užpukaliuką. Ar tikrai tas sprendimas ne impulsyvus? Aptartas, apmąstytas ir nerandant kito sprendimo priimamas? Tikrai jis nėra spontaniškas, kantrybės netekimo momentas? Jei taip, tai valio. Mokam labai sąmoningai pasirinkti vieną iš blogybių.

dar kažin kas blogiau -- spontaniškas pliaukštelėjimas ar suplanuota ir apgalvota egzekucija kaip mano vaikystėj -- "va palauk, parvažiuosim namo, tada gausi diržo".


tai krizių. bet kiek tokių nekrizinių šeimų, kur tiesiog marti ir anyta viena kitos nevirškina? arba tėvai vieną vaiką nuolat giria, o kitą bara?

Mano nuomone(o ir is prisiminimu), dirza naudoti reikia pradeti nuo 2 metu, kai vaikas SAMONINGAI BEI PIKTYBISKAI bando savo galimybiu ribas. Be abejo, tai neturi buti uz isterijas ar atsisedima i bala Dirzas turi buti paimamas TIK tada, kai buna n+k kartu isaiskinta, parodyta, pamokyta, o klausymo rezultatu buna 0. Pvz, rasiau kitoj temoj, mano mama eme dirza tada, kai SAMONINGAI bei piktybiskai ieskojau vaistu, nuo kuriu buvau apsinuodijusi, lipau, koriausi, nors jie buvo paslepti aukstai, net prirakinti tokiu baro raktu. Butent tada man buvo iskarstas kailis dirzu, kurio beje as pati neprisimenu siandien, tad naturalu, kad nei nuoskaudos, nei kokio pykcio nelaikau. As savo vyresniji sunu musiau irgi kazkur panasiai dvieju metu, kai jis SAMONINGAI bei piktybiskai, nors buvo paaiskinta, pamokyta, parodyta, kiso plauku sagtukus i elektros rozete. Tarybiniais metais nebuvo nei apsaugu, nei kitu priemoniu, taciau tas musimas itakos turejo, nes sunus bijojo tu rozeciu bet kur nuejes.
O musimas kaip auklejimo priemone turi baigtis kazkur 7-8 metu, nes tikrai jau vaikas viska supranta, jam jau pakanka ir normalaus paaiskinimo, ir pabarimo, ir "lipimo ant sazines". Jei teveliai su musimu tilptu i tokius laiko remus-ne vienas nuoskaudos del perimo dirzu tikrai nejaustu. Blogiausia tas, kad tevai peria dirzu net paauglystej, o tai jau tikrai skaudziai paveikia besiformuojancia asmenybe.


O man kaip tik atrodo, kad blogiau yra spontaniskas musimas, nes jis tada gaunasi kaip tevu nesusivaldymas, isterija, kantrybes pritrukimas, nebandymas kitu auklejimo priemoniu. Vis tik lupti dirzu-nera taip lengva ir paprasta, kaip gali atrodyti is sono pasiklausius cia musu kalbu. Ir vel pasikartosiu, nusibodau jau as jums , bet dirzo emimas turi buti apgalvotas, kai yra isbandyta visos priemones ir jos neveiksmingos. Tada iskarsus kaili sirdyje nelieka nieko, tik saltas isskaiciavimas-darau savo vaiko labui. Vel duosiu ta pati savo pvz:vyresniajam sunui kaili dirzu iskarsiau tik po kokio pusvalandzio, kai buvo apsaugos pagautas vagiant. Per ta pusvalandi turejau laiko apmastyti, ar reikia dirzo, kokianauda jis duos, o gal pabandyti dar kreiptis i jo sirdi. Pasirinkau dirza-ir nesusivyliau. Vagystes pas mus baigesi Ziurint i ateities perspektyvas-isgelbejau sunu nuo kalejimo.

Negaliu pritarti, bet negaliu ir prieštarauti, nes maniškė dar maža ir tokios patirties neturiu. Bet tame bent jau logikos yra, kad mušimas tai pati kraštutiniausia priemonė, o ne koks tarkštelėjimas tai ten tai šen kai ant seilės užplaukia. Aišku, taip norėtųsi, kad tų kraštutinių priemonių nė vienam vaikui neprireiktų.
Papildyta:

Niekada nesutiksiu, kad vos dvejų sulaukęs vaikas gali būti piktybiškas. Tai natūralus jo raidos procesas - nusistatyti ribas ir už tai mušant galima vaiką suluošinti.

Man atrodo pirma reiktu gerai isiskaityti apie ka eina kalba, ar apie ka kalbama...
Niekas nesako kad vaika reikia musti kai neturi ka veikti.. kalbama apie tai jei yra reikalas, ar jau nebeturi kitos iseities, tik pasiimti dirza... O kalbant apie psichologus tai as ju nesibaidau, jei kada gyvenime tektu vesti savo vaika tai tik su rimta priezastimi, o neseip jei uzejo isterijos priepolis, ji galima greitai nugesinti...
Vienu zodziu pasaka be galo...

Laika nurodziau apytiksli. Stai antro sunaus lupti visai nereikejo, nei dvieju, nei triju, nei ketveriu metu. Nu pakako jam tu n+k kartojimu, nebuvo jokiu piktybiskumu. Taip kad palyginti tikrai turiu ka, ir nesutiksiu, jog tai naturalus jo raidos procesas

Buvau mušama kaip Jūs čia išdėstėt, tol, kol buvau maža... Mamos požiūris dėl mušinimo buvo lygiai toks kaip Jūsų. Atsimenu viską. Nuoskaudos yra. Gan gilios.
Savo vaikų nemušiau už nieką. Ir nemušiu. Nes pati ant savo kailio patyriau ir esu įsitikinusi, kad mušimas nėra auklėjimo priemonė, o tik vaiko žalojimas bei tėvų kvailas mąstymas, kad tai yra auklėjimas.
Todėl dalyvauj šioje diskusijoje. Skaitant Jūsų pamastymus mušimo tema pakyla prisiminimai ir užverda kraujas...
Kadangi netikiu, kad diržas auklėja, jo neprireikia net ir esant ypatingoms situacijoms. Nėra tokios situacijos, kurioje nebūtų spendimo, išskyrus diržą. Tai tėvų nesugebėjimas ieškoti ar rasti sprendimą.

Dėl vagysčių: jeigu būtų laiku vaikui tinkamai paaiškinta, kad yra vagystė, kodėl negalima vogti, nereikėtų vėliau imti diržo. Net ir po paaiškinimų jeigu vagia, tolesnis gylesnis tikinimas, aiškinimas, nuoseklus ir nenutrūkstantis, padarys įtaką. Dar didesnę įtaką padarys gyvas tėvų ar kitų žmonių pavyzdys.

Jeigu vaikas nevagia tik dėl diržo, tai nėra jokio užtikrinimo, kad jis nebevogs. Kito nuosavybės gerbimui turi būti vidinis įsitikinimas, o ne motinos mosikavimas diržu... Užaugusių tokio auklėjimo pavyzdžių pilna: neviršija greičio, jeigu stovi policininkas, nevagia, jeigu yra apsauga, nemuša, jeigu bijo atgal gauti, mokosi, nes bijo dvejeto... Rezultatai akivaizdūs

Matau, ka ta diskusija yra be galo, be krasto. Blogiausia, kad komentatoriai nepaskaito iki galo, o pasisako per savo istorijos, savo patyrimo prizme. Modeliuoja situacija pagal savo nuoskaudas.
As nezinau, uz ka jus muse mama, nezinau, kaip muse, tad prasom jos netapatinti su manimi
Del neskaitymo iki galo-turiu DU(tris, bet maziuko dar neskaiciuokim) vaikus. Juk mama, t.y. as, nepasikeite, poziuris i auklejima nepasikeite, i gyvenimo vertybes taip pat nepasikeite. Tad kodel vienam TEKO imti dirza, o kitam ne?
Del vagystes ir aiskinimu-jau aiskinau n+k analogiskose temose, nesikartosiu, nematau prasmes.
Del baimes policininku, dvejeto-valio, jei tam tikram amziaus tarpsniui tai tinka ir mus privercia mastyti-sutinku, kad baime turi buti. Ateis laikas, kai tos baimes neliks, o atsiras supratimas, tad laikysimes taisykliu pagal supratima.(tas pats pvz del greicio-buvau steudente, tad nevirsijau greiciau del policijos, dabar esu triju vaiku mama, tad nevirsiju greicio del ju saugumo )

gerai, kad teko padalyvaut šioj temoj, jaučiu man ranka nepakils mušt vaiką...

Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.