Labas sausainukės
kai pasigirt pilvuku tai užėjau, o derlium tai nepasigyriau... Sakiau, gal Ryyd paraportavo, bet ne... Taigi - nuo gruodžio pradžios auginam antrą mergužėlę - Luką. Jau dabar gimimo svoriai ūgiai nebeaktualu manau. Auga gražiai, ramiai, išskirtinai gero charakterio mažylė tfu tfu tfu. Galima ir pamiršt, kad leliukas namie
Kotružė sesę labai myli. Kaip ir Ryyd vyresnėlė norėjo sesutės, tai kokį mėn. po mažosios gimimo prie pusryčių stalo reziumavo: mamyte, koks Dievulis geras. Kodėl? Nes padovanojo sesę o ne brolį... Žodžiu pasisekė visiems
Aišku buvo jai visokių krizių, sirgo ilgai po sesės gimimo - taip homeopatė ir pasakė - neišsakytos emocijos... Reikia vaiką paskatint išsikalbėt, tada nesirgs...
O čia kiek šviežių leliukų pabyrėję... Ir Sakura apsireiškė. Aš kažkaip nedrįsau savavališkai apie ją skelbt, nors žinojau, kad trečią sūnutį turi... Kvaki tai išvis dideliausia šaunuolė
Julieta, kaip Atėnė?
Ir kokius ten šeimų psichologijos kursus ten lankot? Aš dėl vyresnėlės vis ruošiuos pas psichologus. Labai toks sudėtingas ji vaikas. Man aplink vis sako - indigo indigo... Nežinau ar taip ar ne. Bet tikrai nelengvai auginama... Daug visko moka, viskas įdomu, jautri be galo, pastoviai mus į kampą užspeičia savo argumentais... Žodžiu kartais rankos nusvyra... Nors su sesės laukimu kažkaip atrodo daugiau dėmesingumo, atsakomybės, kažkokios savotiškos brandos atsirado. Pernai metais tikrai pasidarė lengviau. Dabar gal kita sunku - kai provokuoja neigiamas reakcijas, atrodo specialiai laukia kol subarsi, o tada sako "taip aš labai bloga"...
Žodžiu, su specialistais pasikalbėt norėčiau
Šilčiausi linkėjimai. Gražių artėjančių Velykų
o pertraukos tai reiketu, kad organizmas atsigautu 
tai gydomės vis, o virusų tiek daug aplink, ech... taigi operacija nukėlė, ir kaip visad - likimo ironija - beveik per mamos dieną 
Gerai, kad pas senelius...valgyt paduota, vaikai uzimti 
