Visiems kartais būna labai labai bloga. Svarbu nebijoti to "kas bus", nes nebūna, kad niekaip nebūtų. Ar ne?
QUOTE(R_T @ 2006 08 16, 11:32)
Bloga nuotaika, nervingumas, emocijų nevaldymas, blogas miegas, varginantys sapnai, įtarumas, nepasitenkinimas savimi, energijos nebuvimas, mieguistumas, noras užmigt ir niekada neatsibust, nesutarimai šeimoje... ir t.t. Kas tai? Depresija, šizofrenija... Ar man jau vieta psichiatrinėj?
as kartais pagalvoju kad man irgi vieta psichiatrinej
QUOTE(Mantė @ 2006 08 18, 11:07)
Na, ten visada suspesi.
Ne tu viena su tokiom nuotaikom gyveni, kol neissigydysi, nepades tau nei seima nei vaikai. Man jau 33m. taip kaip tu durniavau nuo paauglystes, kas 5 metai vis persirgdavau depresija (vaistus savavaliskai nutraukdavau jau po menesio)...sudu sudas.
Dabar jau antra savaite geriu Cipraleks, LT nesuspejau i psichoterapijas, teks i vokiskas vaiksciot (o dar ta kalba) tikiuosi pagyti, nes gyventi pasidare nebeimanoma: du mazi vaikai, vyras...., o as jau niekam nebeturejau jegu.Tikiuosi pagyti si syki, ko ir jums visoms cia besilankancioms linkiu.Be mediku pagalbos mes pacios bejeges.
Kaip as anksciau neradau siu temu...
Kaip ir daugelis cia pasirasiusiuju jau 5 metus gydausi nuo depresijos pastoviai gerdama vaistus (skirtingais deriniais) ir periodiskai lankydamasi pas psichoterapeute. Man vis sakydavo tiek gimines tiek pazistami - pagimdyk vaika praeis depresijos... Jau tada mane nervavo sie zodziai. Is tikro nenorejau vaiku nes kai pati svyruoji ties negyvenimo riba negali duoti gyvybes kitam. Likimas leme kitaip.
Pastojau budama gilioj krizej, negalejau nei dirbt nei but aplamai, tiksliau gruodzio 14 meginau viska uzbaigt (bet nespejau o 27 d. taip jau atsitiko kad manyje apsigyveno maziukas. Tuo metu paskirta buvo net 5 medikamentai, todel itardama kad galiu pastot isgeriau postinoro, kuris...nesuveike. Taigi likimo pirstas. Labai bijojau del galimu apsigimimu, juk mano vaistai toli grazu ne svelnuciai. Na bus matyt, kol kas genetikai nieko blogo nepamate, o vaistukus dar vartoju, aisku labai mazomis dozemis. Siuo metu esu 37 sav nescia. Visa nestuma mane stebino mano busena, ir man ir gydytojui atrode kad pasveikau, viskas stabilizavosi palyginus su iki tol buvusiomis busenomis. Sumazinau vaistus (su gyd zinia, bet sumazinau labiau nei leista) iki mikroskopiniu doziu nes ketinau maitinti pati. Nutraukt visai neistengiau nes dingo miegas.
Tik jau menesi is leto grimztu atgal i depresija - nemiegu (miegu tik isgerus vaistu), verkiu, negaliu sukaupt demesio, dabar vengiu zmoniu, istisai is nerimo bandau kazka plaut ir tavrkyt, nors jegu nera. Pradejo kirbeti mintys kad nenoriu vaiko nes esu netinkama. Noreciau uzsimerkt ir dingt is dabarties. Geriausiu atveju tylus liudesys. Tik man baisu tai kad as jau ne viena, savo mintimis ir busena kankinu maziuka manyje, vyra salia nes mato jis mano blogejima. Gydytoja priziurinti nestuma mato matyt mano busena ir primygtinai reikalauja gert vaistus. O as negaliu nes juos gerdama ir tuo dosniai vaisindama maziuka jauciuosi bloga, ju negerdama - irgi bloga mama.
Teisingai pasake Ir Guste kad "visiems Visiems kartais būna labai labai bloga. Svarbu nebijoti to "kas bus", nes nebūna, kad niekaip nebūtų. ". Pilnai sutinku tik kai esu dabar atsakinga ne tik uz save imu panikuoti kad bunant per ilgai tame "labai bloga" (o nusimato ir pogimdyminis laikotarpis) nukentes nekalti zmones. Tiksliau sakant jauciuosi giliai kalta kad as tokia. O "susiimt" jau neisiena.
Kaip ir daugelis cia pasirasiusiuju jau 5 metus gydausi nuo depresijos pastoviai gerdama vaistus (skirtingais deriniais) ir periodiskai lankydamasi pas psichoterapeute. Man vis sakydavo tiek gimines tiek pazistami - pagimdyk vaika praeis depresijos... Jau tada mane nervavo sie zodziai. Is tikro nenorejau vaiku nes kai pati svyruoji ties negyvenimo riba negali duoti gyvybes kitam. Likimas leme kitaip.
Pastojau budama gilioj krizej, negalejau nei dirbt nei but aplamai, tiksliau gruodzio 14 meginau viska uzbaigt (bet nespejau
o 27 d. taip jau atsitiko kad manyje apsigyveno maziukas. Tuo metu paskirta buvo net 5 medikamentai, todel itardama kad galiu pastot isgeriau postinoro, kuris...nesuveike. Taigi likimo pirstas. Labai bijojau del galimu apsigimimu, juk mano vaistai toli grazu ne svelnuciai. Na bus matyt, kol kas genetikai nieko blogo nepamate, o vaistukus dar vartoju, aisku labai mazomis dozemis. Siuo metu esu 37 sav nescia. Visa nestuma mane stebino mano busena, ir man ir gydytojui atrode kad pasveikau, viskas stabilizavosi palyginus su iki tol buvusiomis busenomis. Sumazinau vaistus (su gyd zinia, bet sumazinau labiau nei leista) iki mikroskopiniu doziu nes ketinau maitinti pati. Nutraukt visai neistengiau nes dingo miegas. Tik jau menesi is leto grimztu atgal i depresija - nemiegu (miegu tik isgerus vaistu), verkiu, negaliu sukaupt demesio, dabar vengiu zmoniu, istisai is nerimo bandau kazka plaut ir tavrkyt, nors jegu nera. Pradejo kirbeti mintys kad nenoriu vaiko nes esu netinkama. Noreciau uzsimerkt ir dingt is dabarties. Geriausiu atveju tylus liudesys. Tik man baisu tai kad as jau ne viena, savo mintimis ir busena kankinu maziuka manyje, vyra salia nes mato jis mano blogejima. Gydytoja priziurinti nestuma mato matyt mano busena ir primygtinai reikalauja gert vaistus. O as negaliu nes juos gerdama ir tuo dosniai vaisindama maziuka jauciuosi bloga, ju negerdama - irgi bloga mama.
Teisingai pasake Ir Guste kad "visiems Visiems kartais būna labai labai bloga. Svarbu nebijoti to "kas bus", nes nebūna, kad niekaip nebūtų. ". Pilnai sutinku tik kai esu dabar atsakinga ne tik uz save imu panikuoti kad bunant per ilgai tame "labai bloga" (o nusimato ir pogimdyminis laikotarpis) nukentes nekalti zmones. Tiksliau sakant jauciuosi giliai kalta kad as tokia. O "susiimt" jau neisiena.
QUOTE(mad_nomad @ 2006 08 31, 11:47)
Kaip as anksciau neradau siu temu...
Kaip ir daugelis cia pasirasiusiuju jau 5 metus gydausi nuo depresijos pastoviai gerdama vaistus (skirtingais deriniais) ir periodiskai lankydamasi pas psichoterapeute. Man vis sakydavo tiek gimines tiek pazistami - pagimdyk vaika praeis depresijos... Jau tada mane nervavo sie zodziai. Is tikro nenorejau vaiku nes kai pati svyruoji ties negyvenimo riba negali duoti gyvybes kitam. Likimas leme kitaip.
Pastojau budama gilioj krizej, negalejau nei dirbt nei but aplamai, tiksliau gruodzio 14 meginau viska uzbaigt (bet nespejau o 27 d. taip jau atsitiko kad manyje apsigyveno maziukas. Tuo metu paskirta buvo net 5 medikamentai, todel itardama kad galiu pastot isgeriau postinoro, kuris...nesuveike. Taigi likimo pirstas. Labai bijojau del galimu apsigimimu, juk mano vaistai toli grazu ne svelnuciai. Na bus matyt, kol kas genetikai nieko blogo nepamate, o vaistukus dar vartoju, aisku labai mazomis dozemis. Siuo metu esu 37 sav nescia. Visa nestuma mane stebino mano busena, ir man ir gydytojui atrode kad pasveikau, viskas stabilizavosi palyginus su iki tol buvusiomis busenomis. Sumazinau vaistus (su gyd zinia, bet sumazinau labiau nei leista) iki mikroskopiniu doziu nes ketinau maitinti pati. Nutraukt visai neistengiau nes dingo miegas.
Tik jau menesi is leto grimztu atgal i depresija - nemiegu (miegu tik isgerus vaistu), verkiu, negaliu sukaupt demesio, dabar vengiu zmoniu, istisai is nerimo bandau kazka plaut ir tavrkyt, nors jegu nera. Pradejo kirbeti mintys kad nenoriu vaiko nes esu netinkama. Noreciau uzsimerkt ir dingt is dabarties. Geriausiu atveju tylus liudesys. Tik man baisu tai kad as jau ne viena, savo mintimis ir busena kankinu maziuka manyje, vyra salia nes mato jis mano blogejima. Gydytoja priziurinti nestuma mato matyt mano busena ir primygtinai reikalauja gert vaistus. O as negaliu nes juos gerdama ir tuo dosniai vaisindama maziuka jauciuosi bloga, ju negerdama - irgi bloga mama.
Teisingai pasake Ir Guste kad "visiems Visiems kartais būna labai labai bloga. Svarbu nebijoti to "kas bus", nes nebūna, kad niekaip nebūtų. ". Pilnai sutinku tik kai esu dabar atsakinga ne tik uz save imu panikuoti kad bunant per ilgai tame "labai bloga" (o nusimato ir pogimdyminis laikotarpis) nukentes nekalti zmones. Tiksliau sakant jauciuosi giliai kalta kad as tokia. O "susiimt" jau neisiena.
Kaip ir daugelis cia pasirasiusiuju jau 5 metus gydausi nuo depresijos pastoviai gerdama vaistus (skirtingais deriniais) ir periodiskai lankydamasi pas psichoterapeute. Man vis sakydavo tiek gimines tiek pazistami - pagimdyk vaika praeis depresijos... Jau tada mane nervavo sie zodziai. Is tikro nenorejau vaiku nes kai pati svyruoji ties negyvenimo riba negali duoti gyvybes kitam. Likimas leme kitaip.
Pastojau budama gilioj krizej, negalejau nei dirbt nei but aplamai, tiksliau gruodzio 14 meginau viska uzbaigt (bet nespejau
o 27 d. taip jau atsitiko kad manyje apsigyveno maziukas. Tuo metu paskirta buvo net 5 medikamentai, todel itardama kad galiu pastot isgeriau postinoro, kuris...nesuveike. Taigi likimo pirstas. Labai bijojau del galimu apsigimimu, juk mano vaistai toli grazu ne svelnuciai. Na bus matyt, kol kas genetikai nieko blogo nepamate, o vaistukus dar vartoju, aisku labai mazomis dozemis. Siuo metu esu 37 sav nescia. Visa nestuma mane stebino mano busena, ir man ir gydytojui atrode kad pasveikau, viskas stabilizavosi palyginus su iki tol buvusiomis busenomis. Sumazinau vaistus (su gyd zinia, bet sumazinau labiau nei leista) iki mikroskopiniu doziu nes ketinau maitinti pati. Nutraukt visai neistengiau nes dingo miegas. Tik jau menesi is leto grimztu atgal i depresija - nemiegu (miegu tik isgerus vaistu), verkiu, negaliu sukaupt demesio, dabar vengiu zmoniu, istisai is nerimo bandau kazka plaut ir tavrkyt, nors jegu nera. Pradejo kirbeti mintys kad nenoriu vaiko nes esu netinkama. Noreciau uzsimerkt ir dingt is dabarties. Geriausiu atveju tylus liudesys. Tik man baisu tai kad as jau ne viena, savo mintimis ir busena kankinu maziuka manyje, vyra salia nes mato jis mano blogejima. Gydytoja priziurinti nestuma mato matyt mano busena ir primygtinai reikalauja gert vaistus. O as negaliu nes juos gerdama ir tuo dosniai vaisindama maziuka jauciuosi bloga, ju negerdama - irgi bloga mama.
Teisingai pasake Ir Guste kad "visiems Visiems kartais būna labai labai bloga. Svarbu nebijoti to "kas bus", nes nebūna, kad niekaip nebūtų. ". Pilnai sutinku tik kai esu dabar atsakinga ne tik uz save imu panikuoti kad bunant per ilgai tame "labai bloga" (o nusimato ir pogimdyminis laikotarpis) nukentes nekalti zmones. Tiksliau sakant jauciuosi giliai kalta kad as tokia. O "susiimt" jau neisiena.
Tavo atvejis ypatingas, manau mazius tau tikrai pades, as nescia jokiu vaistu niekada negeriau, nors buvo ir labai sunkiu minuciu, vaiku labai norejau ir kai jie gime buvau begalinej palaimoj.Is isvaizdos ir mano busenos niekas (apart geriausius ir artimiausius zmones) net neitaria, kad esu depresijoj. LAikykis, kaip nors, kai atsiras mazius, atsiras ir antras kvepavimas, bus del ko gyventi, kuo rupintis.
VAikai yra mano vienintelis dziaugsmas ir paguoda, jie toki nekalti ir tokie tikrai mylintys.Kad juos uzauginti, turiu pagyti, tikiu, kad taip ir bus.
Laikykis
as kazkaip susitvarkiau savo gyvenima, atrodo ir laiminga esu, bet kaip tos prasmes nebuvo taip ir nera.. nu jopstararaira, sneku su draugu ir jis aiskina man kaip gera yra gyventi, kazko siekti, koks kaifas tobuleti ir pan ir t.t. *****, kartais nebeistveriu ir pasakau koks sudas visgi yra tas gyvenimas ir kad jame prasmes nerasta.. o galeciau patyleti.. mamai tik neseniai tai paaiskinau, ta prasme kaip as jauciuosi.. *****, kazkaip irgi neiskenciau.. o negerai.. taip nereiketu skaudinti artimu zmoniu
QUOTE(Mantė @ 2006 09 24, 02:41)
as kazkaip susitvarkiau savo gyvenima, atrodo ir laiminga esu, bet kaip tos prasmes nebuvo taip ir nera.. nu jopstararaira, sneku su draugu ir jis aiskina man kaip gera yra gyventi, kazko siekti, koks kaifas tobuleti ir pan ir t.t. *****, kartais nebeistveriu ir pasakau koks sudas visgi yra tas gyvenimas ir kad jame prasmes nerasta.. o galeciau patyleti.. mamai tik neseniai tai paaiskinau, ta prasme kaip as jauciuosi.. *****, kazkaip irgi neiskenciau.. o negerai.. taip nereiketu skaudinti artimu zmoniu
prasme pas tave dar ateis, per prievarta mylimas nebusi, taigi ir kazkokios prasmes neistenk visur izvelkti...nieko nedaryk per prievarta.Vien tai, kad tu siame pasaulyje atsiradai...jau yra prasme.Zmones keliauja i pasauliokrasta, badauja, sedi uolose, minta tik saules spinduliais....ir ko tik jie nedaro, kad surastu ta vienintele PRASME. Jei turi noro ir laiko...ieskok ir tu taip prasmes, o siaip tai tavo draugas teisus, kasdieninei dalykai tikrai sukelia daug dziaugsmo ir kaifo, ypac, kai pati ka nors pasieki arba save kuo nors nustebini 
Skmes, asiliukui, ieskanciam pasaulio krasto 
Sergu depresija. Vaistus geriu jau beveik metai, į psichoterapiją vaikštau jau du. Nesuprantu, ar neatitaiko vaistų, ar aš kažkokia ne tokia, kurią veiktų vaistai... Bet rašau ne dėl to.. Jei kas sirgot depresija, gal galit pasidalyti patirtimi: ar jums būna taip, kad nesuprastumėt, kas su jumis darosi? pavyzdžiui kaip jaučiatės, jei nėra kraštutinumų? na, suprantu, jei juokiuosi - vadinasi gerai, balsu raudu ant viso namo - blogai.. o jei ne taip? jaučiuosi visa sustingusi, ašaros - gale gerklės.. pasikeitė vaistai. gydytoja klaus - pagerėjo - pablogėjo? o aš nežinau. kai kas geriau, kai kas blogiau.. Puskė išaiškino, kad viskas nuo neturėjimo kas veikti, išsigalvoju, ir aš pradedu mąstyti, kad gal tik įsivaizduoju, kad man čia taip blogai? nu žinau, kad blgai, bet kad tiek blogai, kad gydytojai pasiūlius ligoninę, sutikčiau? kaip apibrėžti savo savijautą?
Tai gal tu geriau paprasyk, kad tau daktare duotu siuntima i ligonine, jeigu jauti, kad sie vaistai netinka, jog savijauta isties bloga. Ten tau bent parinks vaistus, kurie duos geresni terapini efekta...Jeigu klaus gydytoja apie tavo savijauta-tai taip ir sakyk, kad blogai, sakyk taip kaip jautiesi...
Paprasyk daktares siuntimo i ligonine. Yra N. Vilnios psich. ligonineje toks vienas sanatorinio tipo skyrius-manau, kad tau ten suteiks profesionale pagalba...Nuosirdziai patarciau ten kreiptis...
azalija, nesu specialiste, bet pasakysiu kaip man buvo ir kaip as manau.. manau kad reikia keisti vaitsu.. bet aisku cia tik mano nuomone..
as pavasari atsiguliau i ligonine, del to kad antidepresantai nepadejo.. norejau juos pakeisti.. nu pasake kad ligoninej lengviau juos atitaikyt bus, tai kodelgi nepabandzius.. seip buvo mano tokia stadija, kad buvau kaip ledo gabalas, salta, pohuiste visiska, ismes is uniko, nu ir tegu, o kad keturi metai prasimokyta, tai nesvarbu, nu tokia spjaut i viska galejau lb lengvai, bet asaras lb retai liedavau, tame ir esme buvo, kad as visa gyvenima buvau lb jautri ir i viska lb reaguodavau, o tada tiesiog nusispjaut buvo.. tai va, sugalvojau kad reik keisti vaistus.. atsiguliau i ligonine.. parinko vaistus.. geriau.. ir pradejau jaustis grynai taip pat kaip tu nupasakojai.. is niekur nieko asaraso.. kazkokia bobute pasake replika man kandesne ir as nebespjaunu i viska, o puolu i asaras iskart.. nesupratau kas darosi su manim.. pastoviai asaros, reik ju ar nereik.. daktarai aiskino kad cia viskas gerai, kad as anksciau tokia jautri buvau, tai taip ir turi buti.. nu jautri, bet ne perdetai jauti buvau.. buvau ir esu megeja pamiegoti, tada miegodavau 4 val per para ir cia budavo lb daug.. budavo ateina brolis aplankyti, atrodo reikia sedet ir dziaugtis, juk ir taip visa diena viena prasedziu su nepazystamais, o as ne, vietoj to kad su juo bendrauciau, sedziu ir bliaunu.. galiausia pasidare lb blogai, pripazystu, ne be mano pagalbos, isgeriau alaus buteli, puoliau i panika, sedejau lauke ir rukiau, visa drebejau, asaros upeliais, visi klausia kas man, as net pati nesuprantu.. 'draugelia' vienas atnese raminamuju tablete, nu galiausia gavosi taip kad su jo pagalba prisirijau vaistu, ir pradejau lunatikuot, pati nieko nebeprisimenu, tik pasakojimus po to girdejau.. sekancia diena ismete is ligonines, blioviau del to ka padariau visa savaite, pradejau sapnuoti kosmarus, kurie dar ligisiol aplanko, kai tik miegu viena.. gerai kad tada iskart uzsieme manimi drauge, nuveze i privacia klinika, uzrase pas gera psihiatre, kuri man iskart paskyre kitus vaistus ir su laiku pranyko asaros, grauzaties jausmas ir netgi dauguma depresijos simptomu
i ligonine as asmeniskai nebesigulciau 
nes kol nepatepi daktaram, tol ir nekreipia i tave demesio, dabar kaip pagalvoju, lengviausia tada buvo apkaltinti ta nelemta alaus butelaiti, ale pati manau kad ligi to buciau daejus ir be jo.. juk visgi i ligonine atsiguliau geriau jausdamasi negu kad is jos isejau
as pavasari atsiguliau i ligonine, del to kad antidepresantai nepadejo.. norejau juos pakeisti.. nu pasake kad ligoninej lengviau juos atitaikyt bus, tai kodelgi nepabandzius.. seip buvo mano tokia stadija, kad buvau kaip ledo gabalas, salta, pohuiste visiska, ismes is uniko, nu ir tegu, o kad keturi metai prasimokyta, tai nesvarbu, nu tokia spjaut i viska galejau lb lengvai, bet asaras lb retai liedavau, tame ir esme buvo, kad as visa gyvenima buvau lb jautri ir i viska lb reaguodavau, o tada tiesiog nusispjaut buvo.. tai va, sugalvojau kad reik keisti vaistus.. atsiguliau i ligonine.. parinko vaistus.. geriau.. ir pradejau jaustis grynai taip pat kaip tu nupasakojai.. is niekur nieko asaraso.. kazkokia bobute pasake replika man kandesne ir as nebespjaunu i viska, o puolu i asaras iskart.. nesupratau kas darosi su manim.. pastoviai asaros, reik ju ar nereik.. daktarai aiskino kad cia viskas gerai, kad as anksciau tokia jautri buvau, tai taip ir turi buti.. nu jautri, bet ne perdetai jauti buvau.. buvau ir esu megeja pamiegoti, tada miegodavau 4 val per para ir cia budavo lb daug.. budavo ateina brolis aplankyti, atrodo reikia sedet ir dziaugtis, juk ir taip visa diena viena prasedziu su nepazystamais, o as ne, vietoj to kad su juo bendrauciau, sedziu ir bliaunu.. galiausia pasidare lb blogai, pripazystu, ne be mano pagalbos, isgeriau alaus buteli, puoliau i panika, sedejau lauke ir rukiau, visa drebejau, asaros upeliais, visi klausia kas man, as net pati nesuprantu.. 'draugelia' vienas atnese raminamuju tablete, nu galiausia gavosi taip kad su jo pagalba prisirijau vaistu, ir pradejau lunatikuot, pati nieko nebeprisimenu, tik pasakojimus po to girdejau.. sekancia diena ismete is ligonines, blioviau del to ka padariau visa savaite, pradejau sapnuoti kosmarus, kurie dar ligisiol aplanko, kai tik miegu viena.. gerai kad tada iskart uzsieme manimi drauge, nuveze i privacia klinika, uzrase pas gera psihiatre, kuri man iskart paskyre kitus vaistus ir su laiku pranyko asaros, grauzaties jausmas ir netgi dauguma depresijos simptomu
i ligonine as asmeniskai nebesigulciau nes kol nepatepi daktaram, tol ir nekreipia i tave demesio, dabar kaip pagalvoju, lengviausia tada buvo apkaltinti ta nelemta alaus butelaiti, ale pati manau kad ligi to buciau daejus ir be jo.. juk visgi i ligonine atsiguliau geriau jausdamasi negu kad is jos isejau
