antidepresantai nepadeda

1. O gal vertėtų apsilankyti pas gydytoją? Tik eik pas tokį, kurį tau kas nors rekomenduotų, kuris turėtų patirties su depresijomis, kuris jau būtų konkrečiai kažkam padėjęs, kažką išgydęs.
Aš pati lankiausi pas labai daug gydytojų, kol atradau "savąjį". Man jau kaip minėjau ketvirti metai nėra depresijos, aš jaučiuosi puikiai, dar geriau nei prieš susergant, tad tikrai nesigailiu, kad vaikščiojau pas gydytojus ir vartojau vaistus. Be to, mano psichiatras gerai žino mano situaciją ir jei neduok dieve, man depresija kada atsikartotų, man būtų lengviau, nes nereiktų jam iš naujo aiškinti visos situacijos, jį gerai pažįstu, su juo kad ir kaip blogai jausčiausi, nejausčiau barjero. Bet aš tikiu, kad mano liga jau neatsikartos ir kad niekada man daugiau nereiks patirti to košmaro.

2. Nesakyk, kad nuo to niekas nemirė, depresija - tai liga, dėl kurios dažniausiai nusižudoma. Aš pati žudžiausi ir jei ne atsitiktinai ir netikėtai grįžęs mano tėvas, manęs jau nebebūtų tarp gyvųjų Brrr, dabar net baisu pagalvoti, labai džiaugiuosi, kad viskas baigėsi gerai, nes dabar kaip niekad noriu gyventi. Tikrai antrą kartą to pakartot nenorėčiau. Žudžiausi dėl to, kad pirmą kartą sėkmingai įveikus depresiją, labai nusivyliau, kai liga vėl pasikartojo. Pasikartojo dėl to, kad tuometinis psichiatras man pats pasakė jau nutraukti vaistus, kai tik aš pasveikau, o matyt, juos dar reikėjo pavartot ilgiau. Po to organizmas, matyt, pasidarė rezistyvus vaistams, ir kiek aš po to bevartojau vaistų, bedidinau dozes, depresija nepasidavė gydymui. Jau pradėjau nebeprisiminti, kad aš anksčiau kažkada buvau sveika, nusivyliau psichiatrais, nebetikėjau, kad ši liga kada nors praeis. O iškęsti ją buvo per sunku, kiek gyvenime esu patyrusi košmarų, didesnio už šią ligą neteko patirt. Eidavau miegot su mintimi, kad tik nereikėtų prabusti. O prabudus pirma mintis būdavo, kad dar kartą reiks iškęst visą dieną. Paskutinis postūmis bandymui nusižudyti buvo senos geros draugės vizitas, ji pasakojo apie mūsų praeities nuotykius, o aš klausiau ir netikėjau, kad kalbama apie mane. Netikėjau, kad kažkada anksčiau galėjau juoktis, kad kažkada anksčiau buvau drąsi ir pasitikinti savim, kad kažkada senai galėjau laisvai kalbėti, reikšti mintis, rašyti. Kai sirgdavau depresija, man ir vieną sakinį pasakyt būdavo sunku, tapdavau visiška intraverte, išsikreipdavo visi jausmai, emocijos, patys artimiausi žmonės tarsi pasidarydavo svetimi.
O žinai kas buvo baisiausia po bandymo žudytis? Atsibusti reanimacijoje ir suvokti, kad absoliučiai niekas nepasikeitė, kad vidinė būsena liko ta pati. Dar ilgai po to mane kamavo noras tai pakartoti, išeidavau į penkto aukšto balkoną ir žiūrėdavau į žemę ir kildavo nenumaldoma pagunda iššokti. Bet dabar be galo dėkinga likimui (tiksliau savo tėvui, gydytojams, tai pačiai draugei, kuri pati medikė ir jos pažinčių dėka gavau geriausią medicininę pagalbą), kad likau gyva. Ir tpfu tpfu tpfu savižudiškos mintys nebeaplanko, labai noriu gyventi, bijau mirties.

3. Kam būtų geriau, jei tu išeitum, tavo mamai? Manai, ji tai ištvertų? Jau dabar rašai, kad ji labai dėl tavęs pergyvena, labai jautriai į viską reaguoja. O kaip pasijustum pati, jei, tarkim, tavo mama nusižudytų? Ar tau būtų geriau, kad ji paliktų šį pasaulį anksčiau?

Papildyta:


Šis vaistas vadinasi fevarinu. Tai antidepresantas, ne raminamasis. Savaitė per trumpas laikas, kad pasijustų tikrasis šio vaisto poveikis. Jis pradeda veikti ne anksčiau kaip po dviejų savaičių, gali ir tik po mėnesio suveikt. Polinkis į mieguistumą tai buvo šalutinis šio vaisto poveikis, jis būtų su laiku praėjęs. Apie šį šalutinį poveikį turėjai pasakyti savo gydytojui, o ne pati nutraukinėti. Jis gal būtų pakeitęs vaistus. Čia pati geriau neeksperimentuok.
Ir neteisingas požiūris, kad ligą gali įveikti savo jėgomis. Ji tau gali ir praeit savaime, be vaistų, bet po kurio laiko depresija vėl atsikartos, didelė tikimybė, kad pasikartojimai dažnės, depresija gilės. Tinkamai parinkti vaistai padeda išvengt atkryčių, jie ilgainiui ligą išgydo visiškai. O pati eksperimentuodama ir gerdama ne pagal gydytojų nurodymus, gali "prisižaisti" ir organizmas pradės darytis atsparus vaistams, sunkiau pasiduos gydymui.
Ir tik nedaryk taip kaip patarė Mantė - antidepresantai ne raminamieji, jų negalima vieną dieną išgerti, kitą ne. Jei vartoji, tai kasdien pastoviai, atprantama irgi palaipsniui, mažinant dozes, o ne staiga nutraukiant.

Papildyta:

Jei daktaras nepatiko, bandyk nueiti pas kitą, nesusidaryk iš vieno psichiatro nuomonės apie visus.

1. neisiu as pas jokius gydytojus, nematau reikalo.. tu manai jiem idomios mano bedos? ne velnio.. tu manai jie prisimena visu keliu simtu per savaite pas juos apsilankanciu zmoniu istorijas? ne velnio.. as pasikalbu su savim.. tai ne iseitis, bet as ir issikalbeti nemoku su svetimu zmogusm.. as esu susivarzius.. negaliu tiesiai sviesiai visko betkam papasakot!!! va ir primavera paklause manes kaip as galeciau is to issikapstyti, as jai atsakiau kas paklausia tas ir zino, kam neidomu tam ir nepasakoju, nemegstu pasakoti savo isgyvenimu zmones, nes man paprasciausia atrodo kad jiems tai nemotais.. o juk taip ir yra!!!

2. as ne tai turejau omeni.. bet gal sioj vietoj ir negerai issireiskiau

3. as nesizudau, (niekad nesakyk niekad) bet pasakysiu - ir nesiruosiu zudytis!!! as tik nebijau mirt, as padekociau tam kuris prisiimtu sia nasta ir del mano mirties prisiimtu visa kalte, nu kad ir neprisiimtu, bet del to butu pakaltintas.. as buciau dekinga mamai jei buciau negimus ir t.t. ir pan. bet zudytis nesizudau, nes yra trys zmones, kurie man nieko blogo nepadere, kurie del manes paaukotu savo gyvybes, kuriu as sitaip skaudint paprasciausia negaliu.. as nepakenciu kaltes jausmo, o jeigu pasitraukciau is gyvenimo, jie manes gal ir nekaltintu, bet jausciausi kalta del ju kanciu.. ir geriau jau as viena viska iskentesiu, kad ir tas mano gyvenimas visusu likusius (sakykim 50 metu) bus sudo kruvoj, bet as matysiu kad tie zmones yra laimingi, nes jie turi mane.. as isvis dabar jiem nepasakoju apie savo asaras, stengiuosi kuo maziau bendrauti, kad jie nematytu kokia as suirzus, as nenoriu kad jie kentetu kartu su manim.. savo seimos nemaciau nuo kuciu, klausia kodel negristu.. paprasciausia sakau kad tam neturiu laiko.. nors to laiko pas mane dahuja ir biski..

ir isviso, ar as sergu depresija cia man paciai dar labai labai didelis klaustukas.. nes as zinau kas yra sypsena..

"tu per daug galvoji APIE SAVE..." - stai tie zodziai, kurie mane kadaise isgyde, tik as ju reiksme supratau daug daug veliau, jie, pasakyti mylincio zmogaus, mane pradzioj izeide, taciau ju negalejau pamirst. Jie lyg kazkokia 'matrica' issokdavo is samones gelmiu paciu savigrauzo piko metu ir imdavo skanuoti mano grauzaties priezasti; ir as buvau priversta sutikt su jais...visada. Mano patarimas: eik i zmones, ziurek i juos, skaityk apie ju gyvenima, eik i teatra, klausinek mamos apie jos pazistamus, pazistamu pazistamus, apie tuos, kurie jau nugyveno didziaja gyvenimo dali, stebek savo kaimynus, senelius, vaikus, isiklausyk ka jie sako, bandyk susitapatint (kaip teatre) su ko nors gyvenimu nors trumpam, pabandyk pradzioj valandai, paskui kelioms, paskui dienai-PAMIRST SAVE, pagyvent mamos, drauges ar knygos herojaus gyvenima. Ir cia forume, isivaizduok, kad esi psichologe, ir bandyk isigilint i kitu moteru problemas, bandyk suzinot ju gyvenimu detales visose temose, apie ju seimas, pabandyk TU jas joms issprest...

Visa tai ka parasiau, tau tikrai turetu padet, tik deja, pirmaji sakini reikia SUPRAST, PERPRAST, o tai tikrai ne is karto pavyksta...
sekmes

1. Nepasakyčiau, kad kitiems ne motais svetimų bėdos. Pati kadangi sirgau depresija ir žinau kas tai per kančia, tikrai nuoširdžiai užjaučiu visus sergančius. Sakai, esi uždara. Ar tokia visada buvai? Tarkim, aš prieš susirgdama buvau gana atvira, bet per pačią depresiją labai užsidarydavau savyje, tai liga nulemdavo tą uždarumą. Bet gydytojas juk profesionalas, jis visada žinos ką paklaust, be to, jis daug gali nuspręst ir iš tavo mimikos, gestų, laikysenos, veido išraiškos. Tai, kad pas jį lankosi daug pacientų, jam tik duoda patirtį, jam po to tik lengviau atpažinti ligos simptomus. Be to, nenorėk per pirmą apsilankymą viską jam išpasakoti, tai galėsi padaryti ir per antrą ar trečią vizitą. Gali pabandyti jam viską išdėstyti raštu, jei sunku kalbėti. Ko tu bijai? Juk konfidencialumą jis garantuoja. Ir bus tikrai objektyvesnis nei tavo artimieji, kurių nuomonę lemia daugelis emocijų, ir draugai, ir artimieji, paprastai būna subjektyvūs. Jiems sunkiau suprasti tavo būseną, jei patys niekada gyvenime nėra to patyrę. Aš atsimenu save kai sirgau depresija - aš taip pat buvau įsitikinus, kad gydytojai man nepadės, nes tokį nusistatymą pati liga nulemia, juk tada viską matai per juodus akinius. Tėvas kone už ausų mane pas gydytoją nutempė. Dabar jam už tai dėkinga. Kuo ilgiau delsi, tuo depresija gali tik gilėti. Jei dabar išsikapstysi pati, kokia garantija, kad po pusės metų ji tau vėl neatsikartos? Ir gal jau sunkesne forma?

2. Tai, kad tu nebijai mirt, irgi įrodo, kad sergi. Sveikam žmogui yra natūrali mirties baimė. Aš ir panašiai kaip tu mąsčiau, kai sirgau. Čia iš tikrųjų ne tu taip mąstai, o liga už tave "išmąsto".

3. Jei pasitrauktum iš gyvenimo, jau nieko nebejaustum. O padidintas kaltės jausmas taip pat vienas iš depresijos požymių. Aš kai sirgdavau, irgi nuolat jausdavausi dėl visko kalta.

4. Kad atsiriboji nuo artimųjų, nėra gerai. Bet tai irgi būdinga depresijai. Kai sirgau, visąlaik norėdavau būt viena, nekeldavau ragelio, neatsakydavau į skambučius ar žinutes, neįsileisdavau, jei kas skambindavo į duris. Bendravimas su žmonėmis man sukeldavo per didelį stresą, aš bijodavau žmonių, jų vengdavau.

5. Kad dar šypsaisi, puiku. Vadinasi, jei pas tave tikrai depresija, tikėkimės, kad ji dar ne pačios sunkiausios formos - jei dar gali mokytis, bendraut, rašyt, tai nėra taip blogai. Aš pati kai susirgdavau, to nesugebėdavau. O kad abejoji, kad sergi, irgi yra natūralu, nes neapsisprendimas, abejonės, nesugebėjimas nuspręsti dar vieni depresijos požymiai. Kai sirgdavau, aš irgi abejodavau, kad sergu. Kai pasveikdavau, tada tvirtai žinodavau, kad tikrai sirgau, kad ta mano būsena buvo nenormali, kad tai nebuvau tikroji aš. Dabar gal tu jau ir nebeatsimeni ką reiškia jaustis visiškai sveikai.

P.S. Minėjai, kad tavo teta psichiatrė. Ką ji sako apie tai, neragina tavęs kreiptis į gydytoją? Gal ji gali rekomenduoti gerų specialistų, jei tau tetai pasakotis yra nejauku. Gal galėtų už tave kažkiek tavo būseną gydytojui nupasakoti tavo mama ar teta, jei pačiai sunku atsivert.
Kaip tavo teta aiškina tavo fizinę priklausomybę nuo vaistų, nesako, kaip galima būtų ją įveikti? Nemini, kad reiktų keisti vaistus, jų dozes ar kombinacijas? Minėjai, kad geri tik vienos rūšies vaistą, gal vertėtų jį ar kitą kombinuoti su kitais?

Nesu psichiatrė, kad įsijausčiau į Mantės būseną, tad atsakysiu remdamasi savo patirtimi. Patarimas tikrai geras, bet jis galioja sveikiems žmonėms, o ne sergantiems sunkia depresijos būsena. Turiu omeny klinikinę depresiją, o ne laikiną liūdesį, kuris dažnai irgi pavadinamas depresija. Tarkim aš, kai būdavau sveika, labai domėdavausi kitais žmonėmis, net pernelyg įsijausdavau į kitų žmonių bėdas. Bet kai susirgdavau, to daryi būdavau nepajėgi, nes tai nulemdavo pati ligos specifika. Visų pirma, jausdavau padidintą kaltės jausmą, kad nesugebu perteikti žmogui kaip aš jaučiuosi, kad pati nežinau kas man yra ir bet koks susidūrimas su kitu žmogumi man sukeldavo baisų nusivylimą ir savigraužą po to. Jausdavaus kalta, kad nesugebėjau išklausyti kito žmogaus, nes sergant depresija, sumažėja dėmesio koncentracija, labai sunku darosi priimti bet kokią informaciją. Šnekėdavau su žmogumi, o galvoje sukdavosi įkyrios mintys: "Kas man yra, kodėl negaliu įsijausti į kitą žmogų, kur dingo visi bendravimo sugebėjimai, empatija, kodėl nebegaliu aiškiai suformuluoti savo minčių, kodėl negaliu pasakyti jų garsiai, tarsi kas laikytų už gerklės". Žmogus, tarkim, kalbėdavo, o aš visąlaik tylėdavau, tas pats kas kalbėti su siena. Jausdavau, kad nuvyliu pašnekovą. Kad jis tikisi bendravimo, tokio koks jis buvo anksčiau, o aš nebegaliu jam to suteikti. Po to dar ilgai pergyvendavau, pokalbis mane labai išvargindavo, grįžus namo tik verkdavau. Nelabai atsimindavau, ką man sakė, nes susilpnėjusi atmintis dar vienas iš depresijos požymių. Vėliau suvokiau, kad bendravimas su žmonėmis man per didelis stresas, ir geriau man savo ligą iškęsti vienai. Nenorėdavau, kad mane matytų sergančią. Nenorėdavau, kad tas žmogus jaustųsi kaltas, nes niekuo negali man padėti. Norėdavau, kad mane atsimintų tokią, kokia buvau anksčiau. Tiesiog natūraliai atsiribodavau nuo žmonių, vengdavau jų. Draugai vėliau jau tą suprasdavo ir nelįsdavoį akis, laukdavo, kol pasveiksiu ir pas juos sugrįšiu. Nors kiti žmonės, kurie nežinodavo tikrosios padėties, priimdavo tai pernelyg asmeniškai - manydavo, kad nenoriu bendrauti, nes dėl kažko ant jų pykstu. Kai pasveikdavau, susirasdavau juos ir paaiškindavau savo tokio elgesio priežastis. Perspėdavau, kad jei vėl susirgsiu, galiu gatvėj ir nepasisveikinti susitikus, tik nudelbti akis ir apsimesti "nematančia". Beje, kai sirgdavau, labai svajodavau būt nematoma. Kad nieks nematytų mano liūdno veido, kad jis niekam negadintų nuotaikos.

ir as per daug galvoju apie save.. as isviso esu liutas ir man reik daug demesio, negaunu grazia forma, gaunu asarom.. gal tame ir beda is tikro man reik ne su zmonemis bendrauti o labiau pabandyt save pasianalizuoti.. ale ir tai daryti as paprasciausia tingiu..
o kai as gyvenu kitu zmoniu gyvenimus, tai cia kaifas nerealus.. kai matai kaip jiems sekasi, kaip smagu girdeti vaiko juoka ir isijausti su juo i tuos nerimtus pakvailiojimus, jergau, va tada as pasijuntu zmogum, tada sypsosi mano akys ir sirdis, bet visgi galiausia tenka atsiriboti nuo to ir vel bristi i savaji suda.. ir man kaip tik atrodo kad geriau jau ibridai, tai ir braidyk tu ten sau apsipatenkinus, o ne viena akimirka buk ekstazej o jau kita is nevilties nei keltis nenorek.. man permainos yra peilis.. as jei patiriu kazka gero ir tai staigiai nutruksta tai negaliu.. grr.. bet visgi dekui uz patarima.. seip as gilinuosi daug kur.. as dabar kaip tik atrandu labai daug nauju pazinciu.. visi man idomus.. visus reik isklausinet.. zodziu tai padeda pamirsti, bet ne pabegti nuo saves.. o gaila


P.S. ai kad kiek daktaru tiek nuomoniu.. isviso man ta tiotka sako mazink.. paklausiu kaip, atsako kad puse dozes vartok.. joooo.. kapsule puse dozes vartosiu.. ai zodziu netikiu ir nepasitikiu as tais daktarais.. kai maniske buvo isejus atostogu, buvau pas kita, kuri pavadavo, nepamenu daba del ko, bet isejau visa nepatenkinta, apsiputojus rimtai nepamenu del ko, net idomu pasidare ale supratau kad kiek daktaru tiek nuomoniu.. ir isviso jos i sita suda gi nebuvo ilipusios, kaip jos gali zinoti kas kur kaip del ko?
va kas del tetos, as su artimais zmonemis galiu kalbeti labai atvirai, ta prasme su giminem.. man jie kelia pasitikejima.. ir su ta tiotka galiu.. ale ka ten jai kalbet, zmogus 40 metu uz mane vyrasnis, ka ji supranta kokios mano bedos.. nu kiek as pabendrauju zinok rimtai nesupranta..

1. taip, uzdara buvau visa savo gyvenima, as isvis nemokejau su zmonemis bendrauti, cia tevu kalte, nes manes niekad neklausdavo kaip tau sekesi mokykloi, ka veikei, kur buvai ir t.t. ir pan. del to man ir atrodo kad as niekam neidomi.. dabar as esu daug atviresne.. as nebebijau zmoniu.. gal cia dar dasideda ir tai kaed as turejau viena kompleksa, kurio per pora metu sugebejau atsikratyti.. kai is manes juokdavosi as verkdavau, nes man atrodydavo kad esu niekam tikus, dabar kai is manes juokiasi as matau kokie niekam tike tie zmones.. as netgi visko negaliu issipasakoti draugem, kuriom istikro tikiu ir pasitikiu.. nu as nemoku.. kuo toliau tuo laisvesne darausi, bet dar bedu su tuo turiu ir nemazai..

galiu parasyti as ir psichologui galiu parasyti ir cia.. ale nematau prasmes.. as esu uzsispyrus kai ozka, nu man atrodo kad as nei tiem psichologam, nei tau, nei jadzei nei antanui nesu idomi.. nu tai nafik man cia kabinetis prie zmoniu ir prasinet kad jie man skirtu laiko? tegu eina pasilaksto geriau tuo metu.. as jau sakiau, kai man hujova kaikurie zmones pamato ir jei paklausia as jiem atsakau.. jei nelausia tai pazurkiu, padejuoju ir tiek.. o kad tam psichologui ant manes nusisikt tai faktas.. tureciau drauge psichologe, pasipasakociau, nes jai ydomu butu ir noretu ji man padet.. svetimam zmogui? neeee
as nemoku prasyti.. as imu tik tada kai man duoda!!!

2. as niekad nebijojau mirties.. man baisu budavo ziureti kaip mamos laidoja savo vaikus, visada klausdavau saves: kodel turejo iseiti jis? kodel isejo tas zmogus kuris nori gyvent? kodel ne as? jei tu sakai kad tai irodo jog as sergu, tai reiskia kad as sergu jau n metu..

4. as zmoniu nebijau, as paprasciausia ju nenoriu nei matyt nei girdet.. mane tai vargina.. aisku ne visada.. jeigu iseinu i zmones pajuntu kaifa, ale va iseiti tai labai sunku.. ir kalbeti telefonu neturiu noro.. mama visad prisiskambina is 10 karto tik.. kai jau uznervina tas skambejimas tik tada ir atsiliepiu.. o daugiau nieks kitas man ir neskambina

5. ir visa sy vakara sypsojausi.. buvau ten ir dariau tai kas man tiko ir patiko.. viska pamirsau.. ale viskas dzin buvo.. gaila kad taip greit viskas ir baigesi.. ir seip, dabar man jau gerai, sutvarkiau per si vakara visus savo galvos skausma kelencius reikalus nu man atrodo kad as tikrai esu sveika, tik tiek kad per smarkiai nervuota ir per daug jautri.. ale tokia gi buvau visa gyvenima..

ir isviso, velniop visos tos depresijos, palinkekit man sekmes geriau, sesija reik pribaigt kazkaip..

Rašai, kad "man atrodo kad as nei tiem psichologam, nei tau, nei jadzei nei antanui nesu idomi...". Ar ne per menkai save vertini? Kiekvienas žmogus pats savaime yra kažkuo įdomus, savitas, o psichologas, jei jis jau pasirinko tokią profesiją, dažniausiai tikrai domisi kitais žmonėmis, jų išgyvenimais, jausmais. Pažvelk į save filosofiškai - esi grandinės dalis, kuri prasidėjo daugybė tūkstančių metų atgal, esi unikali, antros visiškai tokios pačios kaip tu nėra, kiekvieno žmogaus siela - neištirtas kosmosas, žmogus pats savęs iki galo nepažįsta, pažinimui, savęs ieškojimams prireikia daugelio metų, kaip tas gali būti neįdomu?
Rašai temoje apie depresiją, vartoji antidepresantus, o man viskas, kas susiję su depresija yra be galo įdomu, nes aš iki šiol nežinau kodėl ji man buvo, kas lėmė jos atsiradimą mano gyvenime.
Rašai, kad nemanai jog sergi, nes visuomet tokia buvai. Na, kai aš susirgau tikrai jaučiau, kad su manim kažkas ne taip darosi. Na, anksčiau, būdavo panašių trumpų tokių pat epizodų, laikinas liūdesys ar pan., bet tąkart tas užsitęsė per ilgai, nebegalėjau susikaupt mokslams, prasidėjo nemiga, atsirado stiprus nerimas, žodžiu, tas pradėjo trukdyti mano kasdieniniam gyvenimui, nereaguoti negalėjau. Kai pilnai išsigydžiau, tai ir tie ankstesni trumpesni depresiniai epizodai visiškai išnyko, tad matyt irgi galima teigti, kad kažkoks polinkis į depresiją buvo nuo vaikystės, tik rečiau ir žymiai trumpiau pasireikšdavo. Kadangi buvo negydoma, po to perėjo į žymiai gilesnę ir ilgesnę.
Dėl gydytojų. Turbūt neigiamą nuomonę susidarei dėl to, kad užtaikydavai ant prastų specialistų, tikrai Lietuvoje jų trūksta. Tarybiniais laikais gydytojų specializaciją skirdavo pagal pažymius ir tuos, kurių pažymiai būdavo prasčiausi, paskirdavo psichiatrais, tais laikais tai buvo nepaklausi specialybė. Na, apie tarybinį gydymą ir tų, kurių politinės pažiūros nesutapdavo, padarymą šizofrenikais, turbūt esi girdėjus. Padėtis ligoninėse tikrai buvo baisi, tai buvo nužmoginimo įstaigos. Aišku, dabar padėtis gerėja, ligoninės atnaujinamos, remontuojamos, steigiasi privačios, bet tas procesas vyksta gan lėtai, nesusiformavusios dar pas mus nei tradicijos pažangios psichiatrijos, ir ta patirtis dar tikrai nedidelė. Gabesni specialistai išvyksta ir pasilieka dirbti užsieny. Dabar yra tokia tendencija, kad pasidarė populiaru, nes pelninga, dirbti privačiose priklausomybės ligų gydymo įstaigose, tokiose, kur gydoma narkomanija, alkoholizmas. O šiaip visuomenės požiūris į psichikos ligas ir ligonius, dar tikrai labai netolerantiškas, ta psichiatrinių ir psichiatrų baimė dar atėjusi iš tarybinių laikų. Tarsi eiti pas psichiatrą, gydytis kad ir kokį laikiną psichikos sutrikimą būtų kažkas gėdingo. Lyg smegenys nebūtų kūno organas, lyg jos neturi teisės sirgti.

taip, tau idomi sita tema, neneigsiu kad tau ir rupi mano esama busena, ale seip kiekvienas zmogus gyvena del saves ir jaudintis del kitu paprasciausia nera kada.. turi savo artimuosius, turi jais ir rupintis.. as turiu mama, teti, broli ir dar kelias drauges kuriom as rupiu, tikrai rupiu, jiems uz tai dekinga esu, tik jie man gali ir padeti.. o ne kazkas kas nezino apie mane nieko, nezino kas as per zmogus ir kaip i ka reaguoju, pati rasai kad visi esam skirtingi, tai visi ir mastom skirtingai.. paprasciausia reikia laiko kad zmogus viens prie kito priprastu, kad suprastu viens kita, kad ismoktu myleti zmogu toki koks jis yra.. kas man isto kad psichologas manes paklausia: 'ar tu nori jam parasyt?' atsakau 'taip'.. sako tai ir parasyk.. o va ta drauge kuri mate viska kas kaip buvo, kuri zinojo visa situacija man ir sake ka kaip daryt, tada neklausiau, bet visdelto ji teisi buvo.. tokiais zmonem as tik tikiu ir pasitikiu.. o dabar as isviso kadangi mazai su kuo bendrauju, mazai kas mane ir supranta..
del saves menkinomo, taip, as save menkinu, as jau sakiau kad as saves nemyliu.. bet nieko, ismoksiu.. gavau knygu kazka i ta puse, pasiskaitinesiu, sake turetu padet man

taip, man irgi taspac buvo, kai numojau ranka ir i mokslus, nenorejau to daryti, bet jegu nebuvo, to pasekmes jauciu iki siol.. tada atitolau nuo visu.. buvau viena kaip pirstas.. ir buvo gerai.. kalbetis nenorejau.. nes visi sake viena, o as galvojau visai kitaip.. buvau ir vaistu prisigerus, tik kad netinkamu nu zodziu buvo tokia stadija, ji tesesi gal menesi, gal pora, o gal ir tris, dabar tiksliai nepasakysiu, bet praejo pradejau vel bendrauti su zmonem.. buna kad i savaite karta uzsidarau ir nenoriu nieko matyti, bet trumpai paliudziu ir praeina.. todel as ir sakau kad nesergu..

aga, as pirmais kartais kai eidavau pas gydytoja ir pamatydavau koki zmogu praeinant, taip ir pagalvodavau: psichinis
kai siule gultis i ligonine, nu ne galvoju, jau tarp nesveiku manes neuzdarys
nu toks jau susidares vaizdas ir tiek dabar kiti i mane tikriausia taip pat ziuro o man taspac

o seip tai niekad tikriausia ir nesuzinosiu, sirgau as ar nesirgau ale kad isgyvensiu tai faktas

aciu kad kalbi ir kad palaikai

Na, aš kaip supratau, tau vis dar skaudu dėl kažkokio vaikino, tu vis dar jį myli? Gal dar tu neišprendei kažkokių problemų su juo? Ar tik reikia laiko, kad viskas pasimirštų? Man patinka pasakymas "jei susidūri su neišsprendžiama problema, keisk požiūrį į ją" Tarkim, tavo draugystė nepavyko su tuo vaikinu. Bet tu įgavai patirties, nes ir neigiama patirtis praturtina. Sakoma, kad tas, kuris niekada nemylėjo, yra tūkstantį kartų neturtingesnis nei tas, kuris mylėjo ir tą draugystę prarado.
Yra dar vienas dalykas. Iš tikrųjų joks kitas žmogus nepadarys mus laimingais, mes už savo laimę turim jaustis atsakingi patys. Man patiko vienos forumietės mintis, kad iš tikrųjų kituose žmonėse mes ieškom savo sielos atspindžio. Nes savo kūną galim pamatyti veidrodyje, o sielą tik kituose žmonėse. Mes ir ieškom panašumų, bendrumų, ieškom, kas mus suprastų, priimtų mus, tokiais, kokie esame.
O mylėti save labai svarbu. Kai pamilsi save, ir tave labiau mylės. Kai mylėsi save, jausies laiminga ir būdama viena, be jokio kito žmogaus. Aš tai išmokau su laiku. Kai buvau paauglė, kai buvau kokių dvidešimt dvejų ir vyresnė, labai nemylėjau savęs. Dabar man trisdešimt vieneri ir tikrai jau save myliu. Tai kažkaip įgyjama su patirtimi. Gyveni, mokaisi, ir su metais, kuo daugiau išmoksti, tuo pradedi labiau pasitikėti savimi. Aš dabar žymiai laimingesnė, nei tarkim kai buvau kokių dvidešimt trejų. Nors kai pasižiūriu nuotraukas, jaunesnė atrodžiau geriau - buvau lieknesnė, bet kas iš tos išvaizdos, jei aš visiškai nepasitikėjau savim, sau atrodžiau stora, negraži, nors tikrai buvau liekna ir simpatiška. O dabar, nors ir turiu viršsvorio, per daug dėl to neimu į galvą, sau atrodau pakankamai patraukli Tad viskas priklauso nuo požiūrio į save
Nenukabink nosies, laikykis!

o gal ir sergu pastebejau toki dalyka, kad kai tik pabundu mano nuotaika kaip po karo per diena ji issijudina.. ale pradzia dienos visad labai niuri buna.. o sakoma kad rytas protingesnis uz vakara.. tik ne manasis
as ir dabar atsikeliau ir man tik verkt norisi

o to diedo as nemyliu va kaip tik daba ji ir sapnavau, nesuprantu del ko jau antra karta per savaite ale as jo tikrai nemyliu nes tada buvau akla, daba jau atsitokejus

Na, kad ryte labai bloga nuotaika - tipiškas depresijos požymis. Vakare nuotaika pasitaiso.
O ką tavo tėvai apie visa tai mano? Neragina eit pas gydytoją?
Beje, kaip suprast, kad tu tik dabar atsikėlei? Tu visą dieną miegi, o naktimis nemiegi?

kad ner ka ragint, ir nera ten ko eit, nes as jiem tvirtinu jog jau esu sveika.. o jie manes nemato ir kodel gi netiket mano zodziais o kai mato as visad bunu linksma
del miego tai taip, as visada mokausi paskutine nakti, siande buvo egzas tai ir nebuvo kada pamiegot nakti, diena miegotjau bet as taip ipratus.. visad taip buna pries atsiskaitymus