QUOTE(bite @ 2011 02 17, 13:34)
Dažniausiai pasitaikanti klaida-sekimas instrukcijomis pagal laiką. Dėl šios priežasties visad patariu net neįsiminti, juolab, užsirašinėti priemonių džiuvimo, reakcijos ir pan. laikus moterims, kurioms tai atrodo lemiama. Tai žinoti, žinoma, gerai, bet tik bendrai orientacijai, ne daugiau. Viskas turėtų būti atliekama, tik žiūrint rezultato, kuris priklauso nuo aplinkos sąlygų, sluoksnių storio, paviršių rūšies, prieš tai buvusių sluoksnių išdžiuvimo ir t.t.
Todėl reikia žinoti priemonių išdžiuvimo charakteringus bruožus ir įvertinti tai pirmiausia organoleptiškai. Laikrodis-rekordų fiksavimo palydovas, o ne kokybę garantuojantis prietaisas.
Tarkim, galėčiau pasakyti, kad baltais akriliniais dažais dažytas paviršius kambario temperatūroje džiūsta apie 1val. Ir tai bus labai netikslu. Kokia drėgmė, o, svarbiausia, kokie dažai? Pvz. (ir tai-ne taisyklė!), matiniai balti dažai tiek ir džius, o blizgi emalė gali džiūti iki 3 parų.
Dvikomponenčiai lakai ypač jautrūs aplinkos sąlygoms, todėl geriau žinoti jų išdžiuvimo požymius. Jei pirmas komponentas iš vandens pagrindo lakų rūšies, jis laikomas išdžiuvusiu, kai nuskaidrėja (kaip žinia, tepamas jis beveik baltas). Visiško nuskaidrėjimo stadijos taip pat reikia sulaukti ir iškart užtepti antrą sluoksnį. Tada galima palikti reakcijai, nesijaudinant dėl jos galutinio įvykimo fiksavimo. Čia skubėti net nepatartina, yra pavojus užvelti, užblizginti visą paviršių. Pirmo sluoksnio lipnumas turi būti, toks užmanymas, jis trūkiuose, uždengus antrąjį, "prikabins" porporiną.
Netikslus instrukcijų vertimas-toks pat skubos darbas, kokio kartais norisi ir dekoruojančioms. Bet kuo užsiimant, reikia patirties, įsigilinimo.
Geriausias būdas patirti-juodraštukai kiekvienai naujai įsigytai priemonei, nebijant eksperimentuoti, netgi peržengiant instrukcijos ribas. Taip, žiūrėkim, ir naujos idėjos gimsta
Todėl reikia žinoti priemonių išdžiuvimo charakteringus bruožus ir įvertinti tai pirmiausia organoleptiškai. Laikrodis-rekordų fiksavimo palydovas, o ne kokybę garantuojantis prietaisas.
Tarkim, galėčiau pasakyti, kad baltais akriliniais dažais dažytas paviršius kambario temperatūroje džiūsta apie 1val. Ir tai bus labai netikslu. Kokia drėgmė, o, svarbiausia, kokie dažai? Pvz. (ir tai-ne taisyklė!), matiniai balti dažai tiek ir džius, o blizgi emalė gali džiūti iki 3 parų.
Dvikomponenčiai lakai ypač jautrūs aplinkos sąlygoms, todėl geriau žinoti jų išdžiuvimo požymius. Jei pirmas komponentas iš vandens pagrindo lakų rūšies, jis laikomas išdžiuvusiu, kai nuskaidrėja (kaip žinia, tepamas jis beveik baltas). Visiško nuskaidrėjimo stadijos taip pat reikia sulaukti ir iškart užtepti antrą sluoksnį. Tada galima palikti reakcijai, nesijaudinant dėl jos galutinio įvykimo fiksavimo. Čia skubėti net nepatartina, yra pavojus užvelti, užblizginti visą paviršių. Pirmo sluoksnio lipnumas turi būti, toks užmanymas, jis trūkiuose, uždengus antrąjį, "prikabins" porporiną.
Netikslus instrukcijų vertimas-toks pat skubos darbas, kokio kartais norisi ir dekoruojančioms. Bet kuo užsiimant, reikia patirties, įsigilinimo.
Geriausias būdas patirti-juodraštukai kiekvienai naujai įsigytai priemonei, nebijant eksperimentuoti, netgi peržengiant instrukcijos ribas. Taip, žiūrėkim, ir naujos idėjos gimsta
Akrilas paprastas. Tikrai netepu dvikomponentes priemones greiciau nei po poros valandu tepimo akrilo. Aplinka normali, namie silta, oras sausas. Nezinau, jei nereikia sekti instrukcijomis, tada nebezinau kuo ir sekti, nes rezultato praktiskai nera, arba jis neiziurimas. Dabar sakau, kad seksiu pagal laika aklai.
