QUOTE(Košė-Malošė @ 2011 04 21, 21:58)
Vaikui maitinimasis- žindimas- ne tik fiziologinio poreikio tenkinimas, bet ir:
MAMOS buvimas šalia, jos kvapas, širdies ritmas, balso intonacijos, šiluma, lytėjimas- ir dar daugiau- viso to reikia kūdikiui vos ne pastoviai. Visas pasaulis savo vaikučiui esate Jūs.
+ riebiausi pienuko lašai- maitinimo pabaigoje, jie sunkiau, o gerai užvalgius- ir vangiau žindžiami, kaupiami iki gurkšnelio, niekur neskubama, pasisotinus ir sušilus prie mamos- miegelis traukia, gera, ramu. Pasidžiaukit kitokiu, vaiko gyvenimo tempu. Įvertinkit, nes tokia prabanga- ne kiekvienas gali ir turi laiko mėgautis. Ir taip aplinkui viskas sukasi, visi bėga, lekia,- o kur???
+kabojimas - puikus stimuliavimas:oda-oda kontaktas.
Jei trunka valandą ar ilgiau- vadinas, dabar tiek vaikučiui reikia. Augs, valgymas trumpės. Maitinimas baigiamas kai vaikas PATS paleidžia krūtį. Kantrybės
Maitinimas- puiki atsipalaidavimo ir poilsio preimonė (tik įvaldyt tai reikia, apsiprast) +TV, knygos, žurnalai- jei ilgai valgo, gal pavyktų suderint
Viskam kam parašėt pritariu 100%. Aš viska puikiai suprantu
pati visada galvojau,kad motinystei reikia pribręsti ir pasiruošti, butent tam,kad niekur neskubėt ir visa savo laiką ir dėmesį skirti mažyliui
Tačiau ne visada būna kaip tikiesi, pas mus vaikiukas pasibeldė netyčia,todėl turiu tam tikrų įsipareigojimų, rašau baigiamąjį darbą. Už tai turiu suderinti sunkiai suderinamus dalykus. Todėl esu šiek tiek įsitempus, kol nepradėjau rašyti darbo, būdavo nesvarbu nei kada valgo, nei kiek valgo, aš ir TV pažiūrėdavau,muzikos paklausydavau ar kokią knygą skaitydavau arba tiesiog žiūrėdavau, kaip valgo,o dabar gaunasi,kad noriu pabūti su vaikeliu, noriu, kad ramiai pažįstu,nes matau kaip jam tai patinka,kad jam to reikia, bet kita smegenų pusė rėkia, kad mokslai laukia. Ir negaliu atsipalaiduot..Taip ir plėšausi. Todėl gal ir ieškau priežasčių, kad ilgai valgo, nes laikas pasidarė svarbus.
Na bet greitai praeis šis laikotarpis, vasarą tikiuosi atsigriebsim, noriu niekur nebeskubėti ir tiesiog džiaugtis vaikučiu
Tik baisiausia, kad per nelemtus mokslus nedingtų pienukas, nes noriu maitinti ilgai, o čia ir stresas ir bemiegės naktys, dar ir aplinkinių komentarai abejones sukelia (vis pamastai, gal ištirkųjų pienuko per mažai)..
Žinot, kas keisčiausia, kad kai buvau nėščia, kažkaip nepasitikėjau savimi, atrodė, kad maitinimas reikalauja daug pastangų, kad nesugebėsiu,o gal ir nenorėjau maitinti, kvailą nuomonę turėjau..o vat kai gimė mažylis, niekaip negalėjau nustoti, nors ir skaudėjo ir buvo bėdelių su maitinimu, nepasiduodava ir maitindavau toliau..Labiausiai patikdavo tiesiog žiūrėti ir mėgautis, juk tai taip malonu..
Atleiskit, gal aš truputį ne į temą čia išsipasakojau