Sveikos mamytės,
Norėčiau pasidalyt savo patirtimi. Kai tik suabejojau skiepyt savo mažajį, praradau ramybę. Neskiepyt - blogai, skiepyt - irgi. Po bet kuriuo atveju - pasirašai, kaip kokį nuosprendį. Jaudina viskas, kas susiję su tomis ligomis ir skiepais. Nebedalyvauju diskusijose - geriau patyliu. Nes kitaip reaguoju pernelyg jautriai. Dažniau susiduriu su nuomone: "Juk esi ne medikė, ką tu išmanai? Kokia čia mada dabar - neskiepyt? Kai susirgs, tai žinosi. O tos ligos niekur neišnykę..." Ir mane laiko kvaile. Iš mano artimųjų rato - mamos skiepijo ir dėl to jaučiasi ramesnės. O aš nesijaučiu. Man labai baisu ligos, tačiau skiepai kol kas baisiau. Nepažįstu nė vieno mediko, kuris matytų skiepų žalą. Turiu tik savo intuiciją. Ir žinau, kad mamos baime dėl savo kūdikio gyvenimo galima manipuliuoti - pagąsdino mamą, ir ji sutiko paskiepyti. Žiniasklaida tą puikiai dabar daro. Kaip Jūs atlaikot tą spaudimą, kai pasako: "neskiepyt vaiko - tai nusikaltimas"? Aš visą laiką paklususi vyresniems ir įvairiems specialistams, neabejojusi jų nuomone - staiga nepaklusau, ir tai labai nejauku.
Daug skaitau, geriau skaitau angliškai, nei rusiškai (jau primiršau), turiu keletą puslapių. Turiu draugę JAV, ji mane palaiko. JAV nėra skiepai privalomi, tačiau ten kiekviena mokykla ir darželis turi savo tvarką - gali nepriimti, jei neskiepytas, todėl draugė dabar vaikus ugdo namie (pradinis išsilavinimas - "homeschooling").
Mano mažylis yra alergiškas - nuo 2 mėn buvo kažkoks dermatitas ant kaktos, paskui raudoni veidukai, dabar šiurkščios niežtinčios dėmelės ant kojų, buvo ir ant rankų. Tik vasarą buvo išnykę. (Jis yra gavęs TBC ir 2 Hep B skiepus.). Gyd. sakė - išaugs.
Trumpam gyvenome kaime, ten turėjom tik šeimos gydytoją, jis buvo ir vyr. gyd. Tai jis pasakė, kad skiepai nėra niekam nieko blogo padarę - jei vaikai serga dėl ko, tai dėl kitų priežasčių. Paskui seselė niekaip negalėjo rasti to lapelio, kur reikia atsisakyti - padarė tokia kopijos kopiją - sako: gal mama persigalvos, nes mes čia tokių (t.y. - neskiepytų) neturime. Pagalvojau sau - dabar turėsite... Mažylis susirgo vėjaraupiais (buvo tik 3 mėn), tai gyd, vietoj to, kad apžiūrėtų jo būklę, klausė - ar skiepytas.
Šiuo metu turime labai supratingą gydytoją ir seselę, tai nieko. Tik perspėjo, jei sirgtų poliomielitu - liktų invalidas. Irgi sako, jei atsiras daugiau tokių neskiepijančių - tai po 10-20 metų ligos gali būti neprognozuojamos. Irgi - neturi daug tokių, kur neskiepija, autistų - nė vieno, cukriniu - vieną (iš 800 vaikų). Aišku, statistiką pažiūrėjus - 97 proc. vaikų suskiepyti ant Lietuvos...( nors vis tiek daug serga kokliušu ir kiaulyte, o kai kalba apie tuberkuliozę - deja, apie skiepus jau nebekalba...).
Taigi, skaitau čia, ieškau paramos, nes svarstau, ar tikrai teisingai elgiuosi, nes palaikymo aplink neturiu. Dar man sakė (iš kito mediko girdėjau), kad jei neskiepytas, tai jei norės užsienio mokyklose mokytis - nepriims, taigi, suprask, užkertu kelią galimybėms... Nors kai aš mokiaus užsieny (tiesa, jau pilnametė) - nieks manęs nieko neklausė.
Linkiu visoms sveikatos ir stiprybės, auginant savo vaikučius.
puikiai suprantu tave, nes pati taip jauciasi, ta nuolatine baime ,o jeigu bus taip ar anaip...svarbiausia tureti savo nuomone ir jos laikytis, o kaip pasielgti pati turite nuspresti...