Ačiū merginos, už geras emocijas
Viena iš mano situacijų, ne tokia juokinga kaip jūsiškės bet mūsų šeimoje ji kaip anekdotas dabar:
Mano sūnus tuomet dar 4 metų buvo, važiavom abu po darželio i prekybos centrą apsipirkti. Jis man visą kelią zyzė kad nori į vaikų kambarį. Aš jam paaiškinau, kad tai padarysime kurią kitą dieną, nes man vienai bus liūdna sėdėti ir gerti kava kol jis žais (nes tas žaidimo kambarys buvo būtent kavinėje). Maniau viską išsiaiškinom. Įsisodinau savo mažių į prekybos vežimėlį ir ramiai apsipirkineju. Prie mėsų skyriaus, ilgėliau užsibuvai, ir girdžiu kaip mano mažasis sako: "Gal galite su mano mama kavos išgerti, jai vienai labai liūdna" Atsisuku, ogi mano mažius kalbina visai simpatingą vyruką
Aš už vežimo ir lekiu nuo to skyriaus keisdama visas įmanomas veido spalvas. Negana to, dar tas vyrukas pasivijo ir pasiūlė kavos, aš suvapėjau, kad gal kitą kart
ir skubiai dingau iš prekybs centro. Nes dar ir vaikui turėjau išaiškinti kodėl su dėde nėjau gerti kavos kol jis pažais