Ačiū, kad pasidalinot savo mintimis, kaip kovojat su užplūdusia neviltim. Zinot, lengviau vien nuo minties, kad ne as viena tokia
.
Man irgi būna, kad apsibaram su juo, o kai užmiega, taip gaila pasidaro, kad nesugebėjau susivaldyt..
Cezi, jūsų pasiekimai ir kantrybė išties stulbinantys
.
Maniškis irgi nevalgo visokių smulkių dalykų. Bet aš galvoju, kad dėl to, jog jam neskanu.. Nes jis būna pauosto maistą ir nusprendžia, ragaut ar ne (deja deja, bet dažniausiai antras variantas).. Na bet gal ir mums reiks pasiieskot kinezeterapiautu tuo klausimu..
Aš galiu pasidžiaugt, kad pastaruoju metu maniškis visai apsiprato su daktarais bendraut.. Pastaruoju metu teko daug kur apsilankyt, tai jau jis atsikelia ryte ir sako: - Vaziuosim su mikriuku pas daktare Alina. (vaziuojam su mikriuku, nes jam labai patinka, tai cia tokia paskata). O vardais vadina, nes jam visada nupasakoju, kur pas ka vaziuosim, ka tikrins. O jis vardus greit isimena..
Tai vakar net krauja is pirsto gan sekmingai pavyko duot. Pasakiau, kad cia raudoni dazai, tai tada ramiau sedejo, nei sakant, kad kraujas..
O siryt skele minti.
Virtuvej mazoji ispyle kose, nesusivaldzius pabariau. Jau brolis atbega is kt.kambario ir issigandes klausia:
- Kas atsitiko ?
As:- Nieko, sesute ispyle kose, as ja pabariau.
T.:- Netycia ispyliau. Netycia issigandau..
Pas mus yra taip, kad kai as ka nors sakau sesei, jis priima tai kaip sau..