Aš po nelaimes viesiem išsiunčiau laiškus, paaiškinau kas nutiko ir paprašiau kad užuojautų nereikštų, nesakytų nieko, o kai ateis laikas pati apie tai prabilsiu. Taip ir buvo, niekas menęs neklausinėjo, o su kuo norėjau pati pasikalbėjau ir viską paaiškinau. Aišku visada atsiras tokių kurie nežino, ir kuriems reikia kažką atsakyti, bet jų neišvengsi... Juk čia nėra ko gėdytis, kad turi nuostabų angelą danguje.
Tiesa sakant labai bijojau į darbą grįžti, bijojau žvilgsnių, klausimų, bet tikrai nebuvo taip blogai, net pati nustebau.
Užsiėmimo butinai reikia, užsimiršti ir lengviau pasidaro, laikas greičiau eina, gyvenimas grįžta į savas vėžes, o žiūrėk neužilgo ir vėl pasinersi į malonius planavimo o vėliau ir laukimo rūpesčius
As kol kas i darba nenoriu, visiskai nera noro i ji grizti. Bet gal kai ateis ta diena , kai reiks ruostis i darba , gal jau bus ki taip. Zinau kad dirbdama isivaziuosiu i gyvenima savo sena, i savo sena ritma.
Labai noriu pradet gyvent, labai noriu vel svajot,planuot,laukt ... bet tam reikia laiko... labai norisi kad sito viso nebutu, kad tai butu blogas sapnas ilgas, bet deja tai tikrove ir turiu pamazu taikytis , susitaikyt su sia skaudinga tikrove.
