Šiuo momentu sėdžiu ir galvoju kuri gį iš mūsų pačių romantiškiausių vakarų papasakoti? Ar garso kolonėlių montavimą Uno X degalinės žibintų šviesoje? O gal mūsų pirmąjį bučinį Tangomanijoje?
Papasakosiu apie vyro paskutines pastangas pažadinti manyje romantišką ir svajojančią moterį apie žvaigždes ir mėnulį danguje.
Kas be ko, nemaža dalis vyrų yra įsitikinę, kad vasario 14 dieną tiesiog būtina švęsti, kad visos moterys alpsta nuo dovanojamų raudonų širdučių, saldžiu žodžių, kurie makaronų pavidalu kabinami ant ausų Bet, aš ne tokia. Aš kažkokia su iškreiptu skoniu ir savotišku suvokimu apie santykius. Jei atidarius duris už jų stovi vyras su gėlėmis, visada pirmas klausimas : Na, tai ką šį kartą prisidirbai?
Žodžiu, man tai eilinis vakaras, kuomet bendradarbiai apkarsto visokiomis širdimis (ką bendro turi kraujo pompa su meile?), eilinis vakaras kada parsivilkus namo po darbo, tesinori iškomandiruoti visus vyrus į mėnulį, užsibarikaduoti vonios duris, pakabinus ant jos lentelė Kanarų salos, be vizos įvažiuoti draudžiama. Taigi, planas įvykdomas išdidžiai įduodamas sąrašas maisto produktams iš išspiriamas pro duris.
Pasileidžiu vonioje vandenį, suberiu eukaliptų druskos, išsirenku kažkokią knygą nuo lentynos ir nusprendžiu užsiauginti gulėdama ir mirkdama vandeny pelekus. Viskas, nirvana: aš, vanduo, vonia, migdanti knyga ir palaimingi eukalipto kvapo garai. Guliu patenkinta visa, kaip katinas radęs lašinius. Geraaaaaa Taip nepastebimai praslenka valanda, po to dar pusvalandis Iš malonaus snaudulio pažadina keistas skambėjimas, dzingsėjimas ir lengvas šurmulys virtuvėje. Nuojauta kužda, kad nieko gero nelaukti. Beldžiasi į duris. Ko?
- Įleisk.
- Ko?
- Na įleisk.
Atkabinu kabliuką ir greitai neriu į putas. Tarpduryje visas toreodoro pozoje stovi mano diedas, su rože dantyse, su padėklu rankoje: ant kurio stovi šampanizuoto vyno taurė ir braškės. Mano akyse kaupiasi pyktis ir neviltis. Man? Man šampano? Vėl rūgštis pakils. O braškės kam? Fu jos gi žiema popierinės, neskanios.
- Šampano negeriu, o braškių nenoriu.
Vyras vis dar draugams guodžiasi, kad jis tada po visą miestą, žiemą, lakstė ir ieškojo šviežių braškių. O aš, karvė, jo pastangų neįvertinau. Va taip va. Nuo to laiko (o prabėgo jau 6 metai) vyras man neperka šampano, nevaišina žiemą braškėmis, o ir rožes man nelabai prie širdies. Geriau ramunę kokią atneštų arba pakalnučių.
Neromantiški mes kažkokie, bet apie senatvę kartu, prie židinio, po šiltu pledu, supamoje kėdėje vis dar svajojame. Gal ne taip viskas ir beviltiška? Šiandiena pasveikino, kad jau lygiai 9 mėnesiai kaip vedę, žiūrėk, kaip ne vyras vestuvių datą pamena.
