QUOTE(meskos @ 2011 01 26, 12:08)
O nukrypstant nuo temos, bet apie ta pati, labai neblogas straipsnis nevaisingumo temomis buvo lryte.. nzn ar skaitet, man padejo jis, pakele upa kazkiek.. gal kam pravers paskaityti.. geros dieneles
http://www.lrytas.lt...6...žintis.htm
O aš to straipsnio nebaigiau skaityti, nes jis mane liaudiškai tariant ''užkniso''. Jei jau toks požiūris, tai nėra ko nė leistis į gydymo procesą ir džiaugtis laime dviese su vyru pasineriant į tikros meilės ir atsidavimo gelmes. Ir pasakysiu štai ką - kada žmogui šlubuoja, pavyzdžiui, širdis, jis iškenčia ne mažesnes ir ne lengvesnes procedūras ir tamsių koridorių labirintuose klaidžioja ilgai ir nuobodžiai, bet su tikėjimu, kad tai padės, nes turi gyvybės instinktą. Ir dar motyvuoja, kad reikia gyventi - vaikai neužauginti, gal anūkai turi ūgtelti... Kai prakalbama apie motinišką instinktą, kažkodėl atsiranda asociacijų su santykiavimu iš reikalo, ''apsėklinimu'', bet kokia kaina į šį pasaulį kviečiamu vaiku. Ir nieks manęs neįtikins, kad noras pagimdyti, yra egosistiškas. Pirmiausiai aš noriu padaryti savo vyrą laimingą, nes žinau, kaip jis myli vaikus, ir kaip bemylėtume vienas kitą, kaip pukiai sutartume, o taip, beje, ir yra, vis tiek norėsis užpildyti tą tuštumą. Ne kelionės ir ne pastatyti namai, ne parašytos knygos ir ne pasodinti sodai suteikia žmogui visišką gyvenimo prasmę. Be to, ir dieviškoji pora turi savo sūnų, o kažkodėl paprastam žmogui tas noras turėtų būti smerktinas....
Ai, nežinau, nežinau... dar galėčiau čia putotis iki begalybės. Kiek žmonių, tiek ir nuomonių, bet mane tokie straipniai siutina, nes parašyti (tarsi) pagal užsakymą. Man tai nuotaiką sugadino...
