QUOTE(something else @ 2011 01 23, 18:44)
Jei užtenka - dėkui D. Tiesiog atkreipiau dėmesį į žodžius apie skausmą. Kažkada mums neblogai veikdavo derinys morfinas + ketanalis. Nors pastarasis irgi toli gražu nėra nekaltas vaistas (nors kurį iš jų tokiu pavadinti galima?), bet bent jau nepykindavo ir nesvaigindavo kaip tramadolis.
Man labiausiai baisu yra, kad mamai neskaudėtų, bet pastoviai stebiu pulsą, veido išraiškas ir pagal tai sprendžiu apie skausmą. Dabar ji sąmoninga, tai pasikalbam, pasiklausiu ar skauda... kol sako, kad nea, tai nieko ir neduodu. Ar gal negerai? Man medikai sakė, kad morfijų reikia leisti kas 6 val, bet aš leidžiu kas 12, o jei matau, kad skausmingai pasidaro kažkas, tai sugirdau Doltard 30 ar 60 mg. Kažkaip su tuo morfijum man baisu persistengti, kadangi slaugė minėjo, kad užblokuoja kvėpavimo takus. Gal ir negerai, kad vaistus nuo skausmo duodu tada, kai skausmas atsiranda... gi kiek žinau, negalima leisti įsiskaudėti... bet. Nu va čia reikai dar vieno patarimo - ką daryti?
QUOTE(vi_ @ 2011 01 23, 19:01)
Na, ir ačiū Dievui, kad geriau. Vietoj 6 chemoterapijos sepsis galėjo suveikti dar efektyviau nei 6-oji. Taip kartais būna. Nepasiduokite. Be inksto galima normaliai gyventi. Būkit geros, pakilkit, kaip tie feniksai iš pelenų, ir... gyvenkit toliau. Visiems, ne tik Jums, šito labai reikia.
Šiaip jau stebiuosi Jūsų sugebėjimais pavaduoti reanimaciją. Tikrai. Tokioje būklėje ištempti ligonį į pagerėjimą ne kiekviena reanimacija sugebėtų. Dėl mamos klejojimų nepergyvenkite, nors atrodo baisiai, bet tai narkotikų (morfino) nuopelnas. Aš saviškį reanimacijoje 3-4 savaites rasdavau tokiame stovyje, kad... Lyg ir sąmoningai kažką šneka, tačiau iš sąmoningųjų nuotrupų nieko neprisimena, o likusį laiką būdavo tokia daržovėle su baltomis akimis... Tos akys mane tiesiog užmušdavo - čia šnekam, o jis protingai tau atsako, ir staiga vyzdžiai nukeliauja kažkur į smegenis, burna prasižioja, ir .... aš pradedu rėkti "Sesele!!!!!!!!!!". O seselė pasižiūri, ir ramiai sako, kad čia viskas ok. Ir tai vyko geriausioje ant LT reanimacijoje, kur mes gaudavome vien tik antibiotikus po 1.5 tūkst. Lt 3 kartus dienon! Todėl dar sykį žaviuosi Jūsų ištverme ir sugebėjimais kontroliuoti situaciją. Šaunuolės Jūs. Būkit toliau.
Vi, džiaugiuosi, kad atradau čia Jūsų visų būrelį. Aišku blogai, kad tokiom bėdos ir ligom reikia visoms dalintis, bet manau čia visos pasidalindamos savo patirtim galime vieni kitiems padėti.
Aš tikrai nuoširdžiai tikiuosi, kad visos šitos mūsų bėdos išeis į gerą. Laukti atsakymo liko nedaug. Ryt bus tyrimai kraujo ir bus viskas aišku. Tikiuosi, kad nors kažką gero sužinosim. Nors po kelių dienų intensyvaus gydymo CRB nukrito nuo 352 iki 316. Tai suveikė mums kai varikliukas,stimulas toliau siekti ir pasiekti kažko gero.
Žinau, kad žmonės gyvena gan sėkmingai ir be inksto, neramu tik tiek, kad ir antrasis mūsų veikia tik ant garbės žodžio, kadangi inkstai pas mus po truputuką yra. Ir tas belikęs funkcionuojantis kemšasi, matosi, kad per kateterius bėga šlapimas su išskyrom. Bet bus matyt. Ryt prasiplausim namų sąlygom tą insktą, žiūrėsim, kas ten ir kaip.
Kliedėjimai spėju ne tik nuo morfino...čia dar gali būti ir neveikiančio inksto padarinys. Bet vakar mamai sriubytės daviau šiek tiek, tai ji man su tokiu priekaištu sako, "o kodėl sriubytė be bulvytės?". Džiaugiuosi, kad turim daugiau blaivių akimirkų, o ne kliedesių. Nors iš kitos pusės, jei nesigaudytų aplinkoj gal būtų ir geriau, nes nesuvoktų kas jai yra ir kuo tai gali baigtis. O dabar tik ir klauso, kas ką pasako...
Nu jo, apie medikus LT aš patylėsiu. Vakar greitoji atvažiavo per valandą - suprask - nieko žmogui nepadėsim. Klinikose seselę prisikviesti - neįmanoma... paskutinį kartą kai mama gulėjo ligoninėje, čia prie 3 savaites, tai per stogą vanduo pradėjo bėgti... seselėm vienodai piešia, kad ant žmonių vanduo bėga... pati tampiau ligonius į koridorius, kad dar kokio plaučių uždegimo nepasigautų...
Ačiū Jums Vi už palaikymą ir patarimus!
Papildyta:
QUOTE(gretux @ 2011 01 23, 19:51)
Vi kokia tavo vyro diagnoze? Tikrai sunku tiek moraliskai tiek fiziskai slaugyti serganti artima zmogu. Maniskis dar tik po operacijos ,kai pagalvoju dar tik pradzia pries visa kova. Baisu man labai ir bijau pati nepaluzti,tuo labiau kad cia Londone labai vienisa jauciuosi gimines lt. O cia gyvenantys draugai patys savo gyvenimus turi.Kiekvienam savos problemos...
Del to tikiuosi cia rasti patarimu, ir palaikyma
Dar noreciau paklausti kiek laiko turi praeiti po operacijos kad jau chemija galima butu lasinti mano suvokimu turi atsistatytii oranizmas ar klystu?
Stiprybės Tau ir Tavo vyrui! Aš čia gal savo trigrašį įkišiu - slaugyti artimą sunkiau turbūt yra morališkai, nei fiziškai. Nuovargis pasimiršta, kai matai, kad niekas nepasikeis jei to ar ano nepadarysi. O va su "psichika" susitvarkyti sunku - bus dienų, kai norėsis verkti, bet negalėsi, nes vyras Tavo akyse ieškos paramos, bus dienų, kai norėsis rėkti, bet negalėsi. Va tokie momentai sunkiausi, bet bet koks, kad ir minimalus pagerėjimas, viską tikrai su kaupu atperka. Taip, kad laikykitės, ir nepasiduokit!
Žiūriu, kad čia dėl tos chemijos labai įvairiai viskas vyksta... mes chemiją gavom prieš operaciją, tada buvo šiokia tokia pertrauka - savaitė ligoninėje, 2 savaitės sanatorijoje, ir tada dar apie savaitę namie ir vėl chemija. Bet šiaip esant blogiems kraujo rodikliams niekas turbūt chemijos ir neleis...