Knygos, knygos, knygos... *48 Namučiai...

Åsne Seierstad „Kabulo knygininkas“

Gera knyga. Objektyvi ir tikra. Pirmiausia nustebino tai, kad ji pagrįsta tikrais įvykiais, tikromis istorijomis, tikrais žmonėmis, su kuriais pati knygos autorė bendravo ir kurių pasakojimus išklausė, gyvendama kartu su viena afganų šeima, jų namuose. Kažkodėl iki tol maniau, kad tai tik dar viena grožinės literatūros knyga, nes visi kiti skaityti atsiliepimai ir komentarai apie šią knygą buvo kažkur išgaravę iš mano galvos.

Šios knygos skaitymas apipintas keistų sutapimų. Prieš paimdama šią knygą naktį pažiūrėjau žiaurų ir skaudų filmą „The Stoning of Soraya M“... Šiame filme pamatyti vaizdai ir pavaizduotas vyrų žiaurumas moterų atžvilgiu tiesiog įsisėdo į smegenis... Todėl visą laiką skaitydama knygą svarsčiau ar knygoje minimi vyrai tokie pat žiaurūs ir neteisingi, ar Sultanas labiau geras nei blogas žmogus (visgi jis stengėsi išsaugoti knygas, istoriją, stengėsi leisti normalius vadovėlius vaikų mokslams, netgi buvo pakankamai liberalus tam tikrais klausimais moterų atžvilgiu, bet, deja, ne savo šeimos moterų atžvilgiu)... Deja, ir knygoje „sutikau“ tokių pačių neteisingų vyrų svarstymų ir žiaurių poelgių moterų atžvilgiu... Kuo toliau skaičiau, tuo labiau darėsi nebe tiek pikta, kiek liūdna, kad tos vargšės moterys gimė būtent ten ir būtent tuo laiku, būtent tokioje šeimoje ir būtent tokioje santvarkoje... Ir savanaudiškai džiaugiaus, kad nesu viena jų. Labiausiai buvo gaila vargšelės Leilos, būtent jos atspindį kažkodėl įžvelgiau knygos viršelyje pavaizduotos mergaitės veide...

Perskaičius pusę knygos, netyčia įsijungiau televizorių ir užtaikiau ant vienos laidos, rodomos per Discovery kanalą, apie afganų grobiamus britus ir amerikiečius, jų vertę derybose, elgesį su jais, ir galų gale arba jų išlaisvinimą, arba galvos nukirtimą... Tai atkuriamojo pobūdžio laida, kai likę gyvi ir visą šį siaubą išgyvenę žmonės, nupasakoja visus įvykius, kurie atvaizduojami jau aktorių suvaidintomis scenomis, realioje tų įvykių vietoje. Pagrindinio pagrobėjo atkurta asmenybė man kėlė siaubą, ideologija ir tiesos, kuriomis jis šventai tikėjo, labai tiksliai ir aiškiai aprašytos būtent šioje knygoje. Ir, kai jis paminėjo mudžahedus (karius musulmonus), aš jau žinojau kas jie tokie. Beje, šis pagrindinis pagrobėjas, buvo asmuo, kuris, kaip spėjama, pervedė didelę sumą teroristams, kurių lėktuvai ir rėžėsi į įžymiuosius prekybos centrus Amerikoje...

Kiek vėliau knygoje perskaičiau tokius sakinius: „Tikri musulmonai nėra teroristai, nes islamas – tai pati tolerantiškiausia religija. Kai Hitleris Europoje žudė žydus, žydai buvo saugūs musulmoniškose šalyse. Teroristai yra netikri musulmonai!“. Ir, darydama pertrauką, tuo momentu vėl įsijungiau televizorių. Ir spėkit ką per jį pamatau – ogi filmą, skirtą rugsėjo 11-ajai, apie ugniagesius, palaidotus po vieno iš prekybos centrų griuvėsiais... Tada jau galvoje pradėjo suktis įvairiausios mintys apie tą baisią dieną, kur aš buvau, ką dariau, apie visą siaubą, apie terorizmą ir kaip visa tai atsisuko prieš patį Afganistaną ir jo gyventojus. Apie tai, t.y. rugsėjo 11-ąją ir jos atoveiksmį pačiam Afganistanui, Pakistanui, labai nemažai rašoma ir šioje knygoje. Minimi amerikiečiai, ieškantys Osamos bin Ladeno, mula Omaro, amerikiečių bombardavimai, slaptos operacijos. Tikrai buvo labai įdomu paskaityti apie tai ir pažiūrėti į tuos įvykius iš afganų perspektyvos.

Skaitant tam tikras knygos vietas, nori nenori kilo asociacijos su tam tikrais filmais ir knygomis. Skaitydama pasakojimą apie moterų prausimąsi hamame (pirtyje), jų kalbas, juokavimus iš karto prisiminiau tokias pačias istorijas, minimas knygoje „Gėlių kraujas“. Tai turbūt vienintelė knygos vieta, kuri sukėlė kiek šviesesnes emocijas ir net privertė šyptelėti. Pasakojimai apie konfliktus su Sovietų Sąjunga ir karus su rusų kariais, labai ryškiai atgaivino scenas iš labai gero rusų filmo „Девятая рота“. Knygoje viskas taip realiai ir tiksliai aprašyta, kad jaučiausi lyg vėl žiūrėčiau šį filmą.

Knyga tikrai puiki. Tiksli, objektyvi ir svarbiausia viską pateikianti taip, kaip yra, nieko nepagražindama, nieko nenuslėpdama, viskas labai realu ir aišku. Labai nemažai sužinojau apie talibus, jų ideologiją. Esu labai dėkinga knygos autorei už tai kaip ji viską pateikė, už faktus, už istoriją, už objektyvumą, už tikrą Afganistano ir Pakistano paveikslą. Džiaugiuosi perskaičiusi šią knygą.