Globėjai plepa toliau

kai problema didele, tai ant to palaikymo nusispjaut. o kokios profesionalo pagalbos tiketis reikia?

Zmogui dusion neilysi ir nesuzinosi koksai jisai Zmones skirtingi, visi supranta paruosima skirtingai.

Niu, sorry sorry, kaip suprasti atstos? ir aplamai kodel taip manot... pasiskaiciau jusu pasisakymus per kelias temas... jauciates auka kad niekas negelbeja, blogai paruosia ir t.t. O jus kiek tame idejote savo triuso, kad pagelbetumete ne tik sau, bet ir ivaikiui/ei?

o jūs skaityti mokate, kur aš kalbėjau apie savo problemas. Su savom susitvarkiau. Aplink mane šalia tokių problemų daug. Reiškia tikrai kažkas paruošime ar atrankoje negerai. Aš iš savos patirties bandau mąstyti, kas, ir tiek. vat paskaitykite, kur rašau apie save ir sužinosite, kiek "triuso' idėjau.
Jūsų rašliavos man ypatingai nepatinka (net nesigilinsiu kodėl) nesistenkite atsakinėti. Tiesiog užblokuosiu jus

aš gal pasakysiu iš savo dar kuklios patirties turbūt viena pagrindinė bėda, kai apie įvaikinimą ar globą galvojama dažniausiai tuomet, kai negali susilaukti savo bio vaikų. Manau, kad galvoti ir imtis veiksmų reikia tuomet, kai galvoji, visų pirma, ne apie save, o apie vaikus, augančius valdiškuose namuose. Kai man sako, kad dabar reikia trečio savo pagranduko, tai iškart atsakau, kad ne ir nemanau, kad kas nors pasikeis po metų ar dviejų, nes tai yra sunkus darbas, bet įdomus. netikiu, kad kažkas gali ar bent jau galėjo mane tam paruošti. Bendrai, kol nebuvo vaikų viską įsivaizdavau visai kitaip, o finale gavosi, kad man daugiau reikia dirbti su savimi, o ne su vaikais Gavau kažkokį bagažą kuklų per kursus, bet to man pakako, visa kita savom jėgom, man taip geriau, jeigu kas neaišku ar nevaldomos problemos yra profai, į kuriuos reikia kreiptis. Bendrai, kaip pvz, skaitydavau anksčiau apie vaikų miego problemas, tai už galvos susiimdavau ir galvodavau, kaip man reikės su tuo susitvarkyt, o maniškiai paverkė naktimis mėnesį, aš pašokinėjau prie jų ir viskas, miega tiek naktį tiek pietų miego kietai ir ilgai Mano mergaitė graužė pirštus, galvojau apie lakus ir pan., bet Karusia patarė luktert, nepraėjus nė dviem mėnesiam reguliariai kerpam nagus ir t.t. Mano vaikinukas tai išvis neprobleminis, atmetant ožiukus ar jo amžiaus vaikams būdingą elgesį. Tad gali mokyti vieno, o vaikai bus išimtis iš taisyklės ir tas parengimas neduos didelės naudos. Duok Dieve, aišku, kad viskas taip eitųsi ir toliau. Beje, o globnamis vos ne su malonumu jais "atsikratė" ir vis man aiškino, kokie jie nevaldomi, isteriški, kokia jų visa šeima tokia, bet kad aš matau visai kitokius vaikus....

vat ir rašiau apie tai, kad nėra atrankos tinkamų įvaikinti/globoti. testai nepadeda pasiruošti, bet atrenka. Dėl mokymų, tai žinoma, mokykla patitikroji - adaptacijos procesas. Gal galėtumėte nurodyti profesionalus, į kuriuos kreiptis nesusitvarkant...

P.S. noras padėti vaikams taip pat gali būti asmenybės sudėtingų kompleksų raiška

Atranka yra tokia kokia yra, ir kitokios būti negali. Gyvenimas tiesiog yra gyvenimas- ir jame yra visokių vykusių tėvų ir niekam tikusių tėvų. Įtėvis/įmotė tai yra tik juridinis terminas. Globėjas/įtėvis/įmotė tai apibrėžiantys turtinius santykius su vaiku. O vaikui socialinis santykis tai yra vienodas- jie jam yra tėvai, ir niekas kitas.
Adaptacija ji kiekvieną dieną, tėvai kaip ir vaikai auga kiekvieną dieną. Ir jei tėvai nuolat vis ieško pagalbos, kažkokių specialistų, kažkas vis netinka ir neranda- tai ir vėl grįžtam prie suaugusiojo vidinių problemų ir brandos.

Ką tai reiškia nuolat? aš asmeniškai ieškojau pirmą mėnesį parsivežus vaikus, radau ir pagalba man buvo reikalinga dar mėnesį (ir tik darugiška parama). Vieną kartą praėjo programą VRC abu, sužinojau kas kaip ir tvarkiausi be pagalbos taip, kad vėliau mažąjį patikrinus jos nebereikėjo. Nežinau, gal kam atrodo daug, bet man - normalu.

AAA, užmiršau, tampiau pas lorus dičkį - labai dainuot norėjo, bet dėl kūdikystėje prarėktų stygų - nebegalės (nu bandžiau viską, kad galėtų).

Pati soecialistų neieškau, tiesiog keliu problemą, kad jų, dažnai, nežino tik įvaikinę, ieškantys paramos. nu negi taip neaiškiai rašliavoju.
Na va baigė abu ruoštis 9aš savo kompinius darbus su SM intarpais), maunam į dviračių žygį su draugais (apie 20km) dičkis jau važiuos pats, pirmą kartą ne ant kėdutės. Geros sekmadienio popietės visoms

Aš manau, kad normalu, kad žmonės galvoja apie įvaikinimą, kai negali susilaukti savo vaikų. Esmė kaip jie galvoja ir ką. Man yra nesuvokiama tai, kad žmonės sakykim , kaip tvirtina, galintys turėti vaikų, savų kažkodėl nenori, net pagalvot negali, kategotiškai nusiteikę jų neturėti, o įsivaikina. Man kyla klausimas kodėl nenori savų? Kodėl? Atsakymą randu tik vieną, jie meluoja sau ir kitiems. Nes tikriausiai sunku suvokti vyrą ir moterį, kurie susituokia, ir jų pagrindinė mintis ne apie savo kūdikį, o apie įvaikintą, ir abu mąsto vienodai, taigi jie negimdo savų, o įsivaikina ir dirba sunkų darbą, o ne tiesiog augina vaikus. Man daug baisiau, kai žmonės negali turėti vaikų, bet užsideda kaukę, kad galim, bet nenorim, ir patys tuo įtiki, o paskui įsivaikina. Nes toks jausmas , kad susilaukti savo vaikų jums kažkodėl baisus dalykas, jų nenorit kategoriškai, o toks elgesys man tiesiog nėra normalus.

Galiu sąžiningai pasakyti, kad mintis apie įvaikinimą buvo ir anksčiau iki šeimos sukūrimo, bent man, bet negalėjimas susilaukti savų buvo viena iš pagrindinių įvaikinimo priežasčių, bet tai nereiškia, kad negalvojom ir apie tai, kad nenorim padėti vaikui, augančiam be šeimos.

Vistik, ar as sakiau, kad nenormalu? aisku, kad normalu, tik svarbu ka jie masto, kodel jie nori vaikintis ar imti globoti? ar busimas vaikas tures atstoti negimusi vaika ar tiesiog kiti motyvai...prisisvajoti apie savo negimusi galima daug, bet ar vaikas is vaiku namu tikrai bus toks...ir kodel cia reikia stebetis, kad as dabar dirbu sunku darba. Praejus 2 menesiam man dar neisiena tiesiog auginti du vaikus, manau, kad per mazai laiko praejo. Nezinau, gal Jus tikra supermama ir Jums nuo pat pradziu viskas klostesi super, bet man taip nera. Manau, kad viskas dar tik ateityje. Ne apie mane tema, tad nenoriu ir plestis, o ir kodel tureciau. Jus radote sau atsakyma kodel pas mus dvejetukas is globnamio, o ne mano gimdyti, tai ir gerai. Jeigu Jus sis atsakymas tenkina, tai isvis puiku Nera nieko geriau, kai pats zmogus randa atsakyma
Sunute, mums pasiseke su PRIDE mokytojais. Bet kada galiu kreiptis i juos, juolab turi jie ne popierines patirties vaiku is globnamio auginime, o ju seimose tokie auga. Rimtesniu problemu kol kas neturiu nei as nei vaikai, vyrui bendrai viskas kaip sviestu tepta, bet jeigu kiltu kokios problemos, tai butinai kreipsiuos i VRC ir meginciau i Paramos vaikams centra, konkreciai pas Ausra Kuriene, kazkaip ji man kaip specialiste imponuoja.

Vakar Duksis uždavė klausimą- kodėl tėvai myli savo vaikus, ir čia pat konstatavo, kad tikriausia nėra atsakymo į šitą klausimą.

O ar biologiniams tėvams vaikai užduoda panašių klausimų?

Itariu kad ne nes bio vaikams naturalu kad juos myli jiems tai tai pat naturalu kaip ir kvepuoti