QUOTE(doviem @ 2013 08 30, 16:52)
Sveikos, nezinau ar tinkamoj vietoje cia rasau, bet labai noriu trumpai pasipasakoti ir isklausyti jusu nuomones. Paauglystes metais (dabar man praktiskai 25) nustojau ar bent nepripazinau tikejimo Dievu. Na kai budavau viena su savimi tai aisku pasikalbedavau su savimi ir isivaizduodavau, kad kalbuosi su juo, bet prie kitu zmoniu gedinausi ir iki siol gedinuosi pripazinti, kad tikiu. Nekalbu jau apie tai, kad neinu i baznycia visai ir pan. Neskaitant to, kad mintyse, ar budama viena tada garsiai bandau sneketi su dievu. Maldu nelabai moku, dazniausiai savais zodziais bandau jam padekoti, atsiprasyti, paprasyti ir t.t. Kuo toliau tuo labiau jauciuosi blogai, kad ji neigiau prie kitu, o blogiausiai jauciuosi, kad esu isitikinusi, jog mano ir vyro santuoka negalioja (nei vienas nenuejome ispazinties, o as dar ir sutvirtinimo sakramenta priejau be ispazinties). Zodziu del sito labai baisiai pergyvenu. Noriu jusu paklausti, nes manau jus daugiau zinote, ar musu santuoka galioja? Ar imanoma ja kazkaip padaryti galiojancia tiesiog snekant su Dievu? Na ta prasme isperkant savo kaltes kazkokiu budu ir t.t.
Be kita ko, esu nevaisinga, su vyru planuojame vykti i uzsieni gydytis, nes musu atveju padetu tik donores kiausialastes. Ar tokiu atveju baznycia man uzvers duris? Juk pagal kunigus bet koks isikisimas i naturaluma yra smerktinas. Kaip tuomet baznycia siulo gyventi? Be vaiku? O gal siulytu tik tiketi, kad viskas susitvarkys, nors ta beda sena sena ir jos neimanoma kitaip sutvarkyti?
Labai tikiuosi jusu nuosirdziu atsakymu, tik nesmerkit manes uz siuos klausimus, uz neismanyma
Sveika,
Doviem!
Būk rami, Santuokos sakramentas galioja, jeigu abu, būdami laisvi ir sąmoningai jį sudarėte. Išpažintis nėra ,,pririšta'' prie santuokos. Tiesiog ji pageidautina, bet nėra privaloma. Čia panašiai, kaip prausimasis. Galima ypatingą svečią priimti nusiprausus ir ne. Mandagus svečias to neparodys, kad
kvapelis nekoks, o pati, jei gerai jauteisi, tai to ir nepajutai.
Tas pats ir su Sutvirtinimu.
Ką gali padaryti ‒ tai
dabar nueiti išpažinties.
Ir dėl nevaisingumo. Bažnyčia tau durų neužveria. Bet nenori, kad pažeistum įsakymą nežudyti. O taip atsitiks, jeigu, užsimezgus kelioms gyvybėms dirbtiniu būdu, tik viena bus paliekama, o kiti to vaikučio galintys gimti broliukai ar sesutės bus nužudomi ‒ tiesiog sunaikinami: išmetami į paplavų kibirą. Norėtum to? Ar ne per didelė tos vienos gyvybės kaina? O tavo atveju ‒ dar sudėtingiau: tu sąmoningai apsisprendi kaip ir vyro paleistuvystei (kad ir kaip tai baisiai skambėtų). Vaikas bus jo, bet ne tavo. Tu juk ir taip būsi įmotė. Tai ar ne geriau, kad augintumėt nuo kūdikystės kokį vaikutį, kuris neturi tėvų? Juo labiau, kad būna, jog, augindami įvaikį, kartais vėliau net susilaukia ir savo vaikučio. Žodžiu, už pasiaukojančią meilę tokie tėveliai būna dvigubai apdovanojami. Tai nebūtinai taisyklė, bet Viešpaties keliai nežinomi.
Dėl paties tikėjimo. Taip, pauglystės metu dauguma ieško savo tapatybės, ir dažnai sukyla prieš tėvus ir net prieš Dievą. Augantis žmogus nežino, kad ši krizė natūrali, ir neieško pagalbos, kaip ją įveikti.
Žmogutis paprasčiausiai nusigręžia nuo Dievo, o paskui ir visa kita pabyra, susipainiojama dar labiau.
Taigi yra paprastas kelias: kadangi tikrai trokšti Dievo atleidimo, nueik pas kunigą (gali pasidomėti, su kuriuo tau atrodytų priimtiniausia kalbėtis), ir susitark pas jį pokalbio. Ir jam pasakyk viską, ką čia išsakei, ir ką dar turi pasilikusi sau. Taigi kartu atliksi ir išpažintį. Teliks tik toliau eiti tikėjimo keliu.
O su Dievu ir toliau kalbėkis, neapleisk to. Ilgainiui ryšys tik stiprės.
Nors tu ir neprašei, bet malda už tave bus. Gal net ne mano vienos.
Papildyta:
QUOTE(Rastika @ 2013 08 30, 18:35)
gal D nesupyks, bet aš galvoju, kad kažkas sukūrė tokį dalyką, vadinasi gavo balsą iš aukščiau
Ne visokia kūryba būna
iš aukščiau. Kartais tik
iš šalies.