Prašau maldos...

Specialios maldos, kurias skaito kunigas, dėl konkretaus tikslo, pvz., sveikatos, sėkmės kelionėje etc.

o kaip jas galima užsisakyti?

Kreipkitės pas moterį, parduodančią žvakes, arba pas kunigą.

Ačiū už ats. Nepavyks man, nes esu iš tokio miesto, kur tik katalikų bažnyčia.
Visas su Šv. Roku.

Cerkvės yra beveik visuose rajonuose. Kad tik būtų noro lankytis.

Pati meldziuosi, buvom su vyru ir zvakutes uzdegt Sv.Gertrudos koplyteleje ir maldos paprasyt, bet deja.... situacija dar labiau pablogejo ir blogeja Jau nieko nebesuprantu kas dedasi ir kodel

Labai prasau pagalbos, t.y. maldos uz savo sunu ir save bei musu seima. Didelis aciu uz kiekviena maldele.

Pasimelsiu. Ir dėkoti nereikia.

Aš taip pat prašu mandos savo šeimai, kad ji būtų vieninga, kad vyras grįžtų į šeimą.

Pasimelsiu ir uz Jus ir uz Jusu seima.

Sveikos, nezinau ar tinkamoj vietoje cia rasau, bet labai noriu trumpai pasipasakoti ir isklausyti jusu nuomones. Paauglystes metais (dabar man praktiskai 25) nustojau ar bent nepripazinau tikejimo Dievu. Na kai budavau viena su savimi tai aisku pasikalbedavau su savimi ir isivaizduodavau, kad kalbuosi su juo, bet prie kitu zmoniu gedinausi ir iki siol gedinuosi pripazinti, kad tikiu. Nekalbu jau apie tai, kad neinu i baznycia visai ir pan. Neskaitant to, kad mintyse, ar budama viena tada garsiai bandau sneketi su dievu. Maldu nelabai moku, dazniausiai savais zodziais bandau jam padekoti, atsiprasyti, paprasyti ir t.t. Kuo toliau tuo labiau jauciuosi blogai, kad ji neigiau prie kitu, o blogiausiai jauciuosi, kad esu isitikinusi, jog mano ir vyro santuoka negalioja (nei vienas nenuejome ispazinties, o as dar ir sutvirtinimo sakramenta priejau be ispazinties). Zodziu del sito labai baisiai pergyvenu. Noriu jusu paklausti, nes manau jus daugiau zinote, ar musu santuoka galioja? Ar imanoma ja kazkaip padaryti galiojancia tiesiog snekant su Dievu? Na ta prasme isperkant savo kaltes kazkokiu budu ir t.t.
Be kita ko, esu nevaisinga, su vyru planuojame vykti i uzsieni gydytis, nes musu atveju padetu tik donores kiausialastes. Ar tokiu atveju baznycia man uzvers duris? Juk pagal kunigus bet koks isikisimas i naturaluma yra smerktinas. Kaip tuomet baznycia siulo gyventi? Be vaiku? O gal siulytu tik tiketi, kad viskas susitvarkys, nors ta beda sena sena ir jos neimanoma kitaip sutvarkyti?
Labai tikiuosi jusu nuosirdziu atsakymu, tik nesmerkit manes uz siuos klausimus, uz neismanyma

O kodėl tu neigi jei tiki?

Aš visų tikėjimo dalykų nežinau, tik dabar gilinuosi ir pati neeseniai sužinojau, kad bažnyčia yra prieš dirbtinį apvaisinimą, ji tokiu atveju siūlo įsivaikinti. Nors nežinau gal D nesupyks, bet aš galvoju, kad kažkas sukūrė tokį dalyką, vadinasi gavo balsą iš aukščiau, na nežinau čia tik mano saprotavimai. Kitos gal tau labiau atsakys.

Sveika, Doviem! Būk rami, Santuokos sakramentas galioja, jeigu abu, būdami laisvi ir sąmoningai jį sudarėte. Išpažintis nėra ,,pririšta'' prie santuokos. Tiesiog ji pageidautina, bet nėra privaloma. Čia panašiai, kaip prausimasis. Galima ypatingą svečią priimti nusiprausus ir ne. Mandagus svečias to neparodys, kad kvapelis nekoks, o pati, jei gerai jauteisi, tai to ir nepajutai. Tas pats ir su Sutvirtinimu.
Ką gali padaryti ‒ tai dabar nueiti išpažinties.
Ir dėl nevaisingumo. Bažnyčia tau durų neužveria. Bet nenori, kad pažeistum įsakymą nežudyti. O taip atsitiks, jeigu, užsimezgus kelioms gyvybėms dirbtiniu būdu, tik viena bus paliekama, o kiti to vaikučio galintys gimti broliukai ar sesutės bus nužudomi ‒ tiesiog sunaikinami: išmetami į paplavų kibirą. Norėtum to? Ar ne per didelė tos vienos gyvybės kaina? O tavo atveju ‒ dar sudėtingiau: tu sąmoningai apsisprendi kaip ir vyro paleistuvystei (kad ir kaip tai baisiai skambėtų). Vaikas bus jo, bet ne tavo. Tu juk ir taip būsi įmotė. Tai ar ne geriau, kad augintumėt nuo kūdikystės kokį vaikutį, kuris neturi tėvų? Juo labiau, kad būna, jog, augindami įvaikį, kartais vėliau net susilaukia ir savo vaikučio. Žodžiu, už pasiaukojančią meilę tokie tėveliai būna dvigubai apdovanojami. Tai nebūtinai taisyklė, bet Viešpaties keliai nežinomi.
Dėl paties tikėjimo. Taip, pauglystės metu dauguma ieško savo tapatybės, ir dažnai sukyla prieš tėvus ir net prieš Dievą. Augantis žmogus nežino, kad ši krizė natūrali, ir neieško pagalbos, kaip ją įveikti.
Žmogutis paprasčiausiai nusigręžia nuo Dievo, o paskui ir visa kita pabyra, susipainiojama dar labiau.
Taigi yra paprastas kelias: kadangi tikrai trokšti Dievo atleidimo, nueik pas kunigą (gali pasidomėti, su kuriuo tau atrodytų priimtiniausia kalbėtis), ir susitark pas jį pokalbio. Ir jam pasakyk viską, ką čia išsakei, ir ką dar turi pasilikusi sau. Taigi kartu atliksi ir išpažintį. Teliks tik toliau eiti tikėjimo keliu.
O su Dievu ir toliau kalbėkis, neapleisk to. Ilgainiui ryšys tik stiprės.
Nors tu ir neprašei, bet malda už tave bus. Gal net ne mano vienos.
Papildyta:

Ne visokia kūryba būna iš aukščiau. Kartais tik iš šalies.

Esi labai nusivylusi Turi suprasti, kad Dievas nera jokia baznycia, kad sneki su Dievu, tai saunu , savais zodziais dar graziau, nei nusibode maldos Koks Dievas galetu nusisukti nuo zmogaus, kuris savais zodziais moka bendrauti, o ne pagal kazkieno parasyta teksta, Dievas juk tu maldu neparase, o ir per tuos kelis tukstancius metu turejo jam tos pacios maldos gerokai pabosti
Kas del nevaisingumo, labai uzjauciu turiu nuostabius draugus su sia problemele, isivaikino nuostabu berniuka, labai laimingi, super tevai Del surogatiniu mamu turiu savo nuomone, nelabai grazia, nes niekada negaleciau isnesioti kudiki ir atiduoti Nezinau ar ir noreciau kazka i tokia padeti statyti Esu skaiciusi, kai mamos pagimdo dukroms tokiu budu, tada dar ir pateisinu, nes tai tikrai is labai dideles meiles
Niekas taves nesmerkia, viskas gerai, nereikia saves kaltinti, Dievas tave tikrai myli Tik visi mes praeiname kazkokius isbandymus