Baisybės

Dabar įžiūrėjau . Gal tai koks miręs giminaitis nori prašyti maldų ?

Skaičiau čia vakar beveik 2 temas suryjau galvojau neužmigsiu, bet kur tau kaip niekad gerai miegojau
na ir aš kelias istorijas papasakosiu, bet pačiai man nebaisios jos ale vistiek į šitą temą

buvau kokių 11 ar 12 metų senumo mergelikė. labai prastai miegojau kažkodėl tą naktį, visokie naramūs baisulingi sapnai kamavo, vis prabundu ir vel užmigti bandau..na ir paskutinis sapnas-nesapnas: Sapnuoju arba ne , kad negaliu užmigti ir taip sunku , krūtinę spaudžia, kvėpuot kažkaip ritmingai tik gaunasi, siaubas kažkos ima, neramumas. esu savo lovoje , matau tokį kambarį kaip ir tikrasis mano kambarys ir staiga nušvinta šviesa virš manęs tokia akinanti ir stingdanti, negaliu net pajudėti, o taip nemalonu, ir jaučiu, kad ta šviesa traukia mane į viršų, o aš bandau pajudėti-niekaip nesigauna, bandau šaukti-garsas stringa giliai gerklėje dar galvoju, kad tik nieko broliui nepadarytu, kad tik jo neliestų (tam pačiam kambarį miegodavom) ir tik mintyse vis kartoju- kad prieš mano valią jie manęs nepaims , kaip kokią maldą vis tą patį ir tą patį "nepaims..., prieš mano valią nepaims... " ir tik šnai šviesa dingsta, šalta pasidaro atgaunu kvapą ir sėdžiu savo lovoje visa išmušta prakaito o tam sapne -nesapne lygiai taip pat sėdėjau nuo tos traukos jėgos tai va nei tada nežinojau ar čia sapnas su miego paralyžium ar tikrai kokie ateiviai norėjo mane patyrinėti ir dabar nežinau kas ten buvo

kita istorija: buvau kokių 16 metų, buvom miške stovykloje su palapinėmis na ir tuo kartu važiavo bachūrėlių šaiką po 13- 14 metų, visi išdykę kaip velniai vadovai nesusitvarko ir t.t. na ir užėjo tiems bernams noras kviest dvasias, tipo "juodoji ranka" , "pikų dama" ir t.t. savo šnekom jie prigazdino jaunesnius stovyklautojus, net vyresni vaikai pradėjo bijoti, ir aš net diena sysių jau bijojau eiti, nes nuolat apie tai kalbėdavo ir gąsdindavo visus. na ir mum labai pasisekė toi stovykloi vienas iš vadovų buvo toks ekstrasensas-šamanas-žolininkas ir šiaip žmogus artimas anapusiniam pasauliui , aš jam pasiskundžiau, kad bijau tų visų dvasių, jau pamenu sutemę buvo, jis mane nusivedė gilyn į mišką, atsisėdom ir pradėjo pasakoti istorijas iš asmeninės patirties , apie tą pasaulį apie dvasias ir t.t. baisu nebuvo, nes juk su profu buvau na ir jis man panaudojo kažkokią tai savo įtaigą, na kaip sakiau žmogus kitoks nei mes ir man taip gera paliko, taip ramu ir nuo to karto nebijau jokių baubų dar pamenu klausiu jo "tai va čia miške jokių dvasių nėra ir man jos nieko nepadarys? " jis nusijuokė ir pasakė "taigi čia MIŠKAS , čia pilna dvasių , visokių, ir miško, ir medžių, juk ir ežeras šalia, ir ten tikrai ne vien žuvys gyvena ir pati žinau , kad už kelių km nuo čia yra senos partizanų kapinės, bet tu nieko blogo juk jom nedariai, nekvietei jų ir pan. " ir supratau, kad viena miške tikrai nepabūsiu, bet jau ir baisu nebebuvo

kita istorija. artimiausio žmogaus mirtis tai ko gero buvo mano močiutės (mamos mamos) labai ją myliėjau ir myliu. taigi palaidojom mes ją ir po gero pusmečio manau sapnuoju, kad gimdau, o sunkiai labai labai, staiga viskas užtemsta- tarsi prarandu sąmonę, viskas nušvinta ir matau savo a.a. močiutę kuri man sako "aš ateisiu, viskas bus gerai". atsipeikėju dar sapne ir žinau, kad pagimdžiau sveiką vaikutį po to sapno dar po kažkiek laiko aš pastoju, nėštumas planuotas, sklandus, na o gimdymas iš ties buvo sunkus ir komplikuotas, ir iš ties buvo rizikingų situacijų, bet viskas baigėsi laimingai, na aš tiesiog žinojau, kad viskas bus gerai, matyt labai jau močiute pasitikėjau

dar vienas atsitikimas irgi su močiute. močiutė užgeso santariškių ligoninėje, o pati buvo iš žemaitijos. na ir nesirgo dar taip kad jau reikėtų pas Dievulį keliauti. na mes Vilniuje gyvenam tai ėmėm tais visais reikalais laidotuvių rūpintis, vežėm močiutę laidoti į žemaitiją. mano mama kartu važiavo su tos firmos katafalku ir močiute. įvažiavo į tą miestelį ir klausia vairuotojo ar žinot kur tie šarvojimo namai? žinau žinau ponia -atsako vairuotojas (na suprantama juk toks žmogaus darbas) mano mama ir pasakoja, kadangi pati žino tą miestelį puikiai, aha dabar ta ta ir ana gatve išvažiuos, geležinkelį pervažiuos, pasuks nu ir būsim vietoje. na taip kad nereikia pro močiutės namus pravažiuoti visai ir tas vairuotas prasuka būten tuo keliu kur gyveno močiutė, mama dar pagalvojo, kad va kaip gražu-paskutinį kartą pro namus pravežė.. už kokių 10 min jau buvo vietoje prie šarvojimo salės, skambina savo broliui, kuris gyveno prie pat močiutės, pasakyti , kad jau atvažiavo... atsiliepia brolis visas verkiantis"sako sese, kad pradėjom prieš kokių 10 minučių visi verkti vienu metu (na visi namiškiai) ir negalim sustoti, visi raudam "

dar prisiminiau prieš močiutės mirtį skaičiau tokią knygą apie anapusinį pasaulį ir gyvenima tame pasaulyje (na nežinau ar gerai atsimenu, rodos Sylvia Browne tos knygos autorė, kaip supratau jinai žinoma savo srityje ). na ir tame pasaulyje labai gera , ramu, jauku, susitinki su savo artimaisiai ir supranti viską ko negalėjai suprasti šiame pasaulyje ten buvo aprašomas būdas kaip susitikti su neseniai ar seniai iškeliavusiais artimaisiais per sapnus. pritaikiau aš sau tą būdą ir susitikau su savo močiute, labai gera buvo, labai daug kalbėjomės, žinau, kad klausiau "kaip TEN?" "Kas TEN? " ir pan. žinau, kad viską man papasakojo, tiesiog nubudus nič nieko negalėjau prisiminti ką man pasakojo, tiesiog žinojau, kad jei viskas gerai TEN
šiaip močiutė mane karts nuo karto aplanko sapnuose ir man labai patinka ją pamatyti, "susitikti", kad ir šitaip tik paskutinį kart ji mane labai barė sapne, sakė , kad kažko daryt negalima, kad šitaip NEGALIMA !!! o ko negalima taip ir nesupratau bet sukalbėjau maldelę sau po nosim, šiaip pasėdėjau pamasčiau apie ją ir nebesidarė daugiau, bet buvau sunerimus , nes tikrovėje ko gero nėra manęs barus

Shania, man taip pirmą kartą - ta prasme, kad užfiksuoju kažką, bet ne pirmas susidūrimas su vėlėmis, angelais ar dar kažkuo. Taip, ištiesų keista, bet nesu pirmoji, kuri nufotografuoja ektoplazmą ar kas ten buvo.
Kai nuo mažų dienų esu stebėtoja anapusinio pasaulio, o kartkartėmis ir dalyvė visame tame, tai jau į viską reaguoju ramiai, man tai paprasta ir savaime suprantama.
Kai buvau vaikas, tai labai dažnai sapnuose patirdavau ateities vizijas ir po kai kurio laiko atlidama ką nors ar nesvarbu ką veikdama, jau žinodavau, kad visa tai mačiau ir dariau - dežavu, kaip sakoma. Dabar tie sapnai labai labai reti, o ir greit pamirštami, tik tas jausmas, kad jau mačiau visa tai, niekur neišnyksta.
Buvau auklėjama katalikiškai, o šioje religijoje dvasinis ir anapusinis pasaulis nėra kažkas tokio, tai savaime suprantamas reiškinys - angelai, demonai, vėlės ir kitos dvasios. Močiutė visada sakydavo, kad labiausiai reikia bijoti gyvųjų, o ne mirusiųjų, tik šiukštu mirusiųjų negalima kviestis, tik melstis už jų sielas. Deje, aš kaip ir daugelis esu kvietusis, mama buvo įspėjusi, kad to nedaryčiau, bet..., vėliau labai pasigailėjau, kad nepaklausiau, patirtis buvo baugoka.
Šiaip, tai galiu pasakyti tik vieną dalyką - nebijokit, niekada nebijokit, nes kaip bebūtų, kitos paralelės gyventojai bijo labiau jūsų, nei jūs jų. Kodėl?, na pagalvokit, mums čia kasdienybė, čia mūsų pasaulis, o jiems tai svetima, čia jie tik svečiai, jei mes trumpąm patektume anapus, tai būtų mums baugoka, o dabar...
Netikintiesiems antgamtika, gyventi lengviau...

Dėl tos nuotraukos...Baugu.O ten ant eglutės...irgi atrodo vkaip veidas - tiksliau pusė jo

Net šiurpuliai pagaugais nuėjo

Negaliu neigti, bet manau, kad jei būtų artimasis, tai pasiprašytų garsiau ir aiškiau, dabar atrodo, kad tai stebėtojas.
Iš artimųjų niekas nėra netolimu laiku iškeliavęs anapilin, tai manau, kad gal ne artimas, bet kas čia žino...


Kurioje eglutės vietoje? Npastebėjau, nes iš viso ten toks kaip rūko šleifas eina ir visose foto labai daug rūko.

Čia

Aš kažkada sapnavau, kad su MB gulėjom lovoj, žiūrėjom tv ir pradėjo nesąmonės dėtis. Tv junginėjos, paveikslai judėjo, gėlė nukrito, katinas ant kažko labai pyko. MB toks ramus gulėjo, o aš panikuoju. Prie lovos buvo fotoaparatas, tai aš žinodama, kad galima dvasią užfiksuot nuotraukose ėmiau fotkinti kambarį ir kiekvienoj foto buvo mano MB žodžiu ta dvasia buvo mano MB pavidalu ir visaip vaipės Žinojau, kad reikia sulaukti kol saulė patekės. Tai prieš pat saulės spinduliams apšviečiant kambarį iš niekur nieko man ranka lūžo

patyrinejau ta foto, nzn ar man taip susirode, bet man labai isdidinus foto (400prc) ta butybe uz vyro atrodo istiesus ranka lyg rengtus paliest ar paglostyt vyro galva

ten kur dega šviesa kitame name, tai to kaimyno AtA miegamasis?

Kartais ir man atrodo kad "apturejau" dejavu, tik kad nesapnavau to, o atrodo, kad situacija ar jausmas jau yra isgyventas.
O del foto sudomino, nes kazka panasaus (butybe su apsiaustu ir gobtuvu ant galvos) yra mate keli mano artimieji, berods sitoj temoj jau buvau apie tai rasius.
Gal netikintiems mistika gyventi lengviau, bet uztat mums daug idomiau:)
Beje mociutes zodziai labai teisingi, maniske sake lygiai ta pati

Taip, ten to kaimyno langas, tik svetainės, bet taip, jis joje paskutiniį kart atsiduso.
----
Zhmogeliukas, ten eglutės žaisliukas toks, bet taip, nuo rūko vaizdas truputį pasiliejčs, tai atrodo kaip veidas. Visose nuotraukose rūkas, net eglutės normaliai nėjo nufotografuot, o apšvietimas, tai normalus, ne blankus, juk matosi, kai ryškiai manasis lange atsispindi, tik visa kita rūke...
Papildyta:

Pagyvenę žmonės žino ką sako, o ypač tie, kuriems teko pergyventi represijas, karus, trėmimus ir visokiais būdais bandyt išgyventi. Kai žmogus išgyvena tiek kiek ir tą, ka jie, tai nori nenori visko pamatai. Išmintis kalba seno žmogaus lūpomis.
O dėl būtybės su gobtuvu, tai mano močiutė buvo Sibire - Kingyre ją/jį mačiusi. Gaila, kad manosios sengalvėlės jau nėra, dabar dar daugiau žinočiau, bet deje...
Papildyta:

Dabar jau ir aš matau. Truputį durnas juokas suėmė, matyt jis jai patiko, teks saugot. ..., bet matyt todėl jąm taip nelinksma buvo kai parodžiau, musėt pasijautė ne kaip.