Na aš ir norėčiau su jumis pasidalinti kai kuriomis istorijomis.
1.Kai buvau paauglė pas vieną draugę kvietėmis dvasias. Tai darėm jos vonioj, kol tėvų nebuvo. Po to po kelių mėnesių buvom pas ją sode, visa jos šeima, mama, tėtė, ji ir aš. Ir vakare grįžtam, kieme sutinkam jos draugę - sako "Ko vakar neatrakinai durų, buvau užėjus", mes sakm "Kad mes sode buvom, namie išvis nieko nebuvo", o ji tada :Tai kodėl šviesa miegame degė?"........ žodžiu, iškart užlėkėm į butą, nu bet šviesų neradom paliktų... aš pakankamai skeptikė tokiem dalyka, bet pati savo ausim girdėjau, ir akim mačiau... ir dar - su ta drauge poto nustojom bendraut, bet jos gyvenime buvo juodas periodas - ji susirgo depresija, žudytis bandė... nežinau, ar tai galėjo turėt įtakos? ...
2. Pas mus kieme yra daugiabutis, kuriame buvo šarvojimo salė. Ten buvo pašarvotas mano diedukas ir krikšto tėtis. Bet jau kokia 15 metu kaip ten padarytas sandėlys. Norit juokitės, bet aš, dabar jau ketvirčio amžiaus motera, eidma pro tą salę jaučiu tokią baimę, kad net kvapą užima... ir taip kiekvieną kartą. Nors ten šalia tos salės mano geriausios draugės butas, ir vaikščiojau ten milijonus kartų, ta baimė nesilpnėja.... Kaip suprast? Įsitikinimas?
3. Kai susirgo mano močiutė, gyvenusi kartu su mumis, ir mane užauginus nuo trijų metukų, ir atgulė ant patalo, aš kažkaip keistai įsitikinau, kad ji simuliuoja... netikėjau, kad jai blogai, maniau ji taip dėmesio prašo, nes taip darydavo dažnai prieš tai, nebendravau su ja, kažko pykau... Pati savęs nesupratau... ir kai ji mirė, aš ją sapnavau dar kokius du metus, ir tik pirmą kartą po jos mirties linksmą, o visus kitus kartus piktą, rėkiančią ant manęs....

važiavau į kapus su kiekviena proga, bet nieks nesikeitė. Dabar kiekvieną rytą už ją pasimeldžiu maldelę, ir lyg liovėsi sapnai... manau ji pyko ant manęs už tai, kad netikėjau, jog ji greit išeis.. Ir dar - tą dieną kai ji mirė, aš dirbau, bet mama iškvietė laidojimo firmą. Kai močiutę įkėlė, ir jau vežė, tas naujut naujutėlis katafalkas, sustojo ant posūkio iš kiemo, ir nė iš vietos.... kūrė kūrė tą mašiną, nieko. Sakė mama tik po gerų penkiolikos minučių šeip ne taip išriedėjo...nežinau - sutapimas, ar ženklas kad ji nenorėjo dar išvažiuot?