
šiaip siaubo filmus mėgstu, tai po to fantazija "subujoja", nes šiaip nesu nei patikli, nei jautri, kad dvasias jausčiau ar matyčiau. na bet "iš patikimų" šaltinių (ty draugų, giminių) pasakojimais tikiu.
bet visgi turiu porą savų:
1) su dukra ir vyru išlėkėm pagrybaut prie Vilniaus, netoli Bezdonių. dukrai gal kokie 4 metai buvo. na vaikštom mes su ja netoli mašinos (vyras, be abejo, tankmėje kažkur) . palipom palei kelią į kažkokį kalniuką (beje, jokių jausmų negerų nebuvo, miškas kaip miškas, tylu, ramu, gera) ir staiga ji man sako - "kas tai pasakė?". aš: "ką sakė?". ji: "nu tą žodį". aš juokiuos, sakau "nieks nieko nesakė" (aš tikrai tylėjau eidama tuo momentu). ji vistiek savo. nu, sakau, o kokį žodį sakė? sako "mentora" (ar kažką labai panašaus).
na aš pakraipiau galvą, bet, aišku, grįžom prie mašinos "dėl visa ko"

na netrukus vyras grįžo, papasakojau įvykį, įsėdom į mašiną, pavažiavom toliau porą šimtų metrų, ir... kaip jau nuspėsit, pamatėm paminklą žydų holokausto aukoms...
nu kaip sakau aš tikrai žinau, kad vaiduoklių gyvenime neišvysiu, per daug nejautri esu, bet kad vaikas "menora" girdėjo, tai iki šiol įsitikinus.

2) pranašiškas sapnas. neseniai sapnuoju mergaitę - baltai apsirengus, ją pro duris kažkas veda. ji atsisuka į mane, pasižiūri į akis ir sako - "***-ytės" (mano ir mano sesers pavardę) klasiokas mirė".
tada iškart atsibudau ir įtarimas nepaliko, nu, galvoju, tiesiogiai tai tikrai taip jau nebus, kad apie exklasioko mirtį išgirsiu, nu bet negeras sapnas tikrai, nes labai jau ryškus ir nebaisus (ne košmaras su lavonais kai orai keičiasi).
po poros dienų paskambino mano klasiokė, kad jos uošvis tą būtent naktį priepuolį turėjo, ir po kelių dienų mums pašnekėjus mirė. na ir aš jį pažinojau truputį, nors ir nėra labai tiesioginis artimas ryšys, tai bet vistiek kažkaip..

3) dvasias su adatom ir mes kvietėm vaikystėj (durnės


na tokios slabnokos istorijos, bet, jei jau atvirai, tai su atsidarinėjančiom durim, keistais pavidalais ir tt tai nenorėčiau susidurt
