Papasakosiu ir aš, kaip sužinojome, kad turėsime vaikiuką. Tai buvo jau senokai, bet vis dar prisimenu aiškiai. Visų pirma, pasakysiu, kad abu su vyru galvojome, kad negalėsiu pastoti, nes turėjau problemų su sveikata, gyvenome kartu apie du metus, nesisaugojome. Buvome dar nesusituokę. Pasvajodavom apie tai, bet visą bėdą suversdavome finansams - neturim pinigų, vestuvių kelti neišeina 
Kartais užeidavo kalba apie tai, kad jis manęs nepaliks, jei ir niekada negalėsiu pastoti, žodžiu, pasikalbėdavom. Mėnesinės buvo nereguliarios. Vieną rugsėjį mėnesinės vėlavo, bet nekreipiau dėmesio, tai buvo įprasta, juo labiau, kad ir krūtinė buvo skausminga, vadinasi jau tuoj tuoj ateis mano dienos.
Praėjus savaitei ir nesulaukus mmm, pradėjau galvoti, kad gal aš laukiuosi. Tik niekam nesakiau, viską laikiau savyje. Su vyru važiavome man pirkti žieminio paltuko, rinkdamasi pasąmonėj mąsčiau, kad reikia žiūrėti tokį, į kurį tilpčiau ir būdama apvalesnė. Grįžom namo, nuotaika prasta, užeina pykčio priepuoliai, verkiu dėl niekų. Prasideda nauja savaitė, galvoju, kad reiktų nusipirkti nėštumo testą, paprašiau vyro, kad nuvežtų iki vaistinės, vyras laukia mašinoj, darbo metu, skuba, net nepaklausia ko man į vaistinę reikėjo, parveža namo ir išvažiuoja. Aš, kadangi pirmą kartą gyvenime savo rankose laikau nėštumo testą, viską darau taip, kaip parašyta. Parašyta, kad ryte, laukiu ryto. Ateina nauja diena, prabundu šeštą valandą, einu į vonią, darau testą, matau rezultatą - dvi ryškios ryškiausios juostelės, atsisėdu ant skalbimo mašinos, esu sumišusi, išsigandusi, širdis daužosi. Einu pas miegantį vyrą, žadinu, jis klausia, kas atsitiko, sakau "kelkis į darbą", sako kad gi anksti dar, dar nelaikas keltis, aš ir vėl lemenu kažką, jis mato, kad kažkas ne taip. Žinokit niekaip negalėjau pasakyti, kame reikalas, niekaip, pats atspėjo. Aš apsiverkaiu, jis pasakė "mažute, tu tik nesinervink, aš viską sutvarkysiu, mes susituoksim,viskas bus gerai, tik tu nesinervink".
Tą pačią dieną nuėjau pas gydytoją, sužinojau, kad mano žirniukui šešios savaitės. Vyras džiaugėsi šia žinia, nors ta būsena ir situacija buvo nepatirta, neišgyventa, tai kėlė ir nemažai jaudulio.
Grįžusi iš gydytojos norėjau viską susitvarkyti, puoliau kuopti kambarių iš visur - valiau dulkes iš po lovų, žodžiu tvarkiausi taip, kaip kasdieną nesitvarkau. Norėjau būti švari, švariuose namuose ir turėti švarią siela, kad mano vaikelis augtų po mano švaria širdimi. Nemoku papasakoti to jausmo. Nuvažiavau po kelių dienų į bažnyčią, nuėjau išpažinties ir pasijutau pasiruošusi laukimui.
Po mėnesio susituokėm, paprastai, kukliai, taip, kaip ir norėjome. Ir pinigų užteko ir visko gana buvo
Kartais užeidavo kalba apie tai, kad jis manęs nepaliks, jei ir niekada negalėsiu pastoti, žodžiu, pasikalbėdavom. Mėnesinės buvo nereguliarios. Vieną rugsėjį mėnesinės vėlavo, bet nekreipiau dėmesio, tai buvo įprasta, juo labiau, kad ir krūtinė buvo skausminga, vadinasi jau tuoj tuoj ateis mano dienos. Praėjus savaitei ir nesulaukus mmm, pradėjau galvoti, kad gal aš laukiuosi. Tik niekam nesakiau, viską laikiau savyje. Su vyru važiavome man pirkti žieminio paltuko, rinkdamasi pasąmonėj mąsčiau, kad reikia žiūrėti tokį, į kurį tilpčiau ir būdama apvalesnė. Grįžom namo, nuotaika prasta, užeina pykčio priepuoliai, verkiu dėl niekų. Prasideda nauja savaitė, galvoju, kad reiktų nusipirkti nėštumo testą, paprašiau vyro, kad nuvežtų iki vaistinės, vyras laukia mašinoj, darbo metu, skuba, net nepaklausia ko man į vaistinę reikėjo, parveža namo ir išvažiuoja. Aš, kadangi pirmą kartą gyvenime savo rankose laikau nėštumo testą, viską darau taip, kaip parašyta. Parašyta, kad ryte, laukiu ryto. Ateina nauja diena, prabundu šeštą valandą, einu į vonią, darau testą, matau rezultatą - dvi ryškios ryškiausios juostelės, atsisėdu ant skalbimo mašinos, esu sumišusi, išsigandusi, širdis daužosi. Einu pas miegantį vyrą, žadinu, jis klausia, kas atsitiko, sakau "kelkis į darbą", sako kad gi anksti dar, dar nelaikas keltis, aš ir vėl lemenu kažką, jis mato, kad kažkas ne taip. Žinokit niekaip negalėjau pasakyti, kame reikalas, niekaip, pats atspėjo. Aš apsiverkaiu, jis pasakė "mažute, tu tik nesinervink, aš viską sutvarkysiu, mes susituoksim,viskas bus gerai, tik tu nesinervink".
Tą pačią dieną nuėjau pas gydytoją, sužinojau, kad mano žirniukui šešios savaitės. Vyras džiaugėsi šia žinia, nors ta būsena ir situacija buvo nepatirta, neišgyventa, tai kėlė ir nemažai jaudulio.
Grįžusi iš gydytojos norėjau viską susitvarkyti, puoliau kuopti kambarių iš visur - valiau dulkes iš po lovų, žodžiu tvarkiausi taip, kaip kasdieną nesitvarkau. Norėjau būti švari, švariuose namuose ir turėti švarią siela, kad mano vaikelis augtų po mano švaria širdimi. Nemoku papasakoti to jausmo. Nuvažiavau po kelių dienų į bažnyčią, nuėjau išpažinties ir pasijutau pasiruošusi laukimui.
Po mėnesio susituokėm, paprastai, kukliai, taip, kaip ir norėjome. Ir pinigų užteko ir visko gana buvo
QUOTE(Liepa10 @ 2009 08 30, 10:22)
...aciukas tau...
...ir sveikinu 
QUOTE(Liepa10 @ 2009 08 30, 10:51)
Papasakosiu ir aš, kaip sužinojome, kad turėsime vaikiuką. Tai buvo jau senokai, bet vis dar prisimenu aiškiai. Visų pirma, pasakysiu, kad abu su vyru galvojome, kad negalėsiu pastoti, nes turėjau problemų su sveikata, gyvenome kartu apie du metus, nesisaugojome. Buvome dar nesusituokę. Pasvajodavom apie tai, bet visą bėdą suversdavome finansams - neturim pinigų, vestuvių kelti neišeina Kartais užeidavo kalba apie tai, kad jis manęs nepaliks, jei ir niekada negalėsiu pastoti, žodžiu, pasikalbėdavom. Mėnesinės buvo nereguliarios. Vieną rugsėjį mėnesinės vėlavo, bet nekreipiau dėmesio, tai buvo įprasta, juo labiau, kad ir krūtinė buvo skausminga, vadinasi jau tuoj tuoj ateis mano dienos.
Praėjus savaitei ir nesulaukus mmm, pradėjau galvoti, kad gal aš laukiuosi. Tik niekam nesakiau, viską laikiau savyje. Su vyru važiavome man pirkti žieminio paltuko, rinkdamasi pasąmonėj mąsčiau, kad reikia žiūrėti tokį, į kurį tilpčiau ir būdama apvalesnė. Grįžom namo, nuotaika prasta, užeina pykčio priepuoliai, verkiu dėl niekų. Prasideda nauja savaitė, galvoju, kad reiktų nusipirkti nėštumo testą, paprašiau vyro, kad nuvežtų iki vaistinės, vyras laukia mašinoj, darbo metu, skuba, net nepaklausia ko man į vaistinę reikėjo, parveža namo ir išvažiuoja. Aš, kadangi pirmą kartą gyvenime savo rankose laikau nėštumo testą, viską darau taip, kaip parašyta. Parašyta, kad ryte, laukiu ryto. Ateina nauja diena, prabundu šeštą valandą, einu į vonią, darau testą, matau rezultatą - dvi ryškios ryškiausios juostelės, atsisėdu ant skalbimo mašinos, esu sumišusi, išsigandusi, širdis daužosi. Einu pas miegantį vyrą, žadinu, jis klausia, kas atsitiko, sakau "kelkis į darbą", sako kad gi anksti dar, dar nelaikas keltis, aš ir vėl lemenu kažką, jis mato, kad kažkas ne taip. Žinokit niekaip negalėjau pasakyti, kame reikalas, niekaip, pats atspėjo. Aš apsiverkaiu, jis pasakė "mažute, tu tik nesinervink, aš viską sutvarkysiu, mes susituoksim,viskas bus gerai, tik tu nesinervink".
Tą pačią dieną nuėjau pas gydytoją, sužinojau, kad mano žirniukui šešios savaitės. Vyras džiaugėsi šia žinia, nors ta būsena ir situacija buvo nepatirta, neišgyventa, tai kėlė ir nemažai jaudulio.
Grįžusi iš gydytojos norėjau viską susitvarkyti, puoliau kuopti kambarių iš visur - valiau dulkes iš po lovų, žodžiu tvarkiausi taip, kaip kasdieną nesitvarkau. Norėjau būti švari, švariuose namuose ir turėti švarią siela, kad mano vaikelis augtų po mano švaria širdimi. Nemoku papasakoti to jausmo. Nuvažiavau po kelių dienų į bažnyčią, nuėjau išpažinties ir pasijutau pasiruošusi laukimui.
Po mėnesio susituokėm, paprastai, kukliai, taip, kaip ir norėjome. Ir pinigų užteko ir visko gana buvo
Kartais užeidavo kalba apie tai, kad jis manęs nepaliks, jei ir niekada negalėsiu pastoti, žodžiu, pasikalbėdavom. Mėnesinės buvo nereguliarios. Vieną rugsėjį mėnesinės vėlavo, bet nekreipiau dėmesio, tai buvo įprasta, juo labiau, kad ir krūtinė buvo skausminga, vadinasi jau tuoj tuoj ateis mano dienos. Praėjus savaitei ir nesulaukus mmm, pradėjau galvoti, kad gal aš laukiuosi. Tik niekam nesakiau, viską laikiau savyje. Su vyru važiavome man pirkti žieminio paltuko, rinkdamasi pasąmonėj mąsčiau, kad reikia žiūrėti tokį, į kurį tilpčiau ir būdama apvalesnė. Grįžom namo, nuotaika prasta, užeina pykčio priepuoliai, verkiu dėl niekų. Prasideda nauja savaitė, galvoju, kad reiktų nusipirkti nėštumo testą, paprašiau vyro, kad nuvežtų iki vaistinės, vyras laukia mašinoj, darbo metu, skuba, net nepaklausia ko man į vaistinę reikėjo, parveža namo ir išvažiuoja. Aš, kadangi pirmą kartą gyvenime savo rankose laikau nėštumo testą, viską darau taip, kaip parašyta. Parašyta, kad ryte, laukiu ryto. Ateina nauja diena, prabundu šeštą valandą, einu į vonią, darau testą, matau rezultatą - dvi ryškios ryškiausios juostelės, atsisėdu ant skalbimo mašinos, esu sumišusi, išsigandusi, širdis daužosi. Einu pas miegantį vyrą, žadinu, jis klausia, kas atsitiko, sakau "kelkis į darbą", sako kad gi anksti dar, dar nelaikas keltis, aš ir vėl lemenu kažką, jis mato, kad kažkas ne taip. Žinokit niekaip negalėjau pasakyti, kame reikalas, niekaip, pats atspėjo. Aš apsiverkaiu, jis pasakė "mažute, tu tik nesinervink, aš viską sutvarkysiu, mes susituoksim,viskas bus gerai, tik tu nesinervink".
Tą pačią dieną nuėjau pas gydytoją, sužinojau, kad mano žirniukui šešios savaitės. Vyras džiaugėsi šia žinia, nors ta būsena ir situacija buvo nepatirta, neišgyventa, tai kėlė ir nemažai jaudulio.
Grįžusi iš gydytojos norėjau viską susitvarkyti, puoliau kuopti kambarių iš visur - valiau dulkes iš po lovų, žodžiu tvarkiausi taip, kaip kasdieną nesitvarkau. Norėjau būti švari, švariuose namuose ir turėti švarią siela, kad mano vaikelis augtų po mano švaria širdimi. Nemoku papasakoti to jausmo. Nuvažiavau po kelių dienų į bažnyčią, nuėjau išpažinties ir pasijutau pasiruošusi laukimui.
Po mėnesio susituokėm, paprastai, kukliai, taip, kaip ir norėjome. Ir pinigų užteko ir visko gana buvo
Labai grazi jusu istorija - dziaugiuosi del tokios saunios seimos pradzios
QUOTE(marfetka @ 2009 08 27, 12:48)
Mano vyriokas nesuprato, ką čia duodu, žiūrėjo žiūrėjo, paskui apkabino ir pasakė "mamulia" 
fainai
QUOTE(demonija @ 2009 08 27, 09:36)
Num žinok siūlyčiau susituokti, nes tada vyras, jei dirba, gaus mėnesį atostogų leliui gimus. Ir šiaip paskui mažiau popierizmo reiks pildyti 
Num čia aišku tik mano nuomonė, bet va turiu draugikių kurios susituokė prieš ir tos kurios nesusituokė, aišku visos laimingos, bet vat valstybė labiau palaiko tas kurios gimdė santuokoje. Num kaip nuspręsi tiesa sakant taip bus gerai
Num čia aišku tik mano nuomonė, bet va turiu draugikių kurios susituokė prieš ir tos kurios nesusituokė, aišku visos laimingos, bet vat valstybė labiau palaiko tas kurios gimdė santuokoje. Num kaip nuspręsi tiesa sakant taip bus gerai o as niekada nenoreciau teketi nescia. Nesvarbu butu man nei tevu reakcija nei formalumai. Kai stovi prie altoriaus ir tari priesaikos zodzius, abu zmoguciai turi jaustis laisvi. Man atrodo tada ir santuokos buna tvirtesnes. Susituoksit, kai vaikutis gims, na, bet cia tik mano nuomone. As taip noreciau. Man butu truputi pries visus geda teketi is reikalo, tarsi tik tokiu budu nusitempiau savo brangiausiaji prie altoriaus.
Papildyta:
o mes nusprendem tik po vestuviu pradet planuoti leliuka. Atsokome vestuves ir iskart per pirma cikla pavyko.
Nors apie tai svajojau, bet kolkas esam lengvam soke. MB sureagavo labai ramiai, tarsi taip ir turejo buti. O kita diena atnese laukiniu geliu puokste ir pasake ,,cia jums abiem". Kazkaip keista - lyg ir laukiam, lyg ir bijom, lyg ir netiketa, nors viskas pagal plana 
na mes su vyru visai neplanavom leliuko, draugavom dar neilgai,bet labai mylim vienas kita viena menesi jau buvo, kad velavo mm, bet po keliu dienu viskas tvarkoj 
po poros menesiu vel tas pats, sako tai gal vel kaip anakart tik veluoja, sakau tikiuos bet kad ziuriu jau savaite veluoja, sakau reiks pirkt testuka, kaip tik ta savaitgali buvom baliuj ir as stengiaus isvis alkoholio isvengt, kazkaip sirdis jaute, kad jau busiu ne viena gryzusi namo nusipirkau testuta, pasidariau iskart, tai vyras net issiziojo kai pasakiau, kad bus tetukas jis dziaugesi net labiau nei as, nes man tuoj mintys galvoj kaip studijas reiks pabaigt, tuoj skaiciavau kada iseina gimdyt ir ka daryt su mokslais 
bet db esam abu laimingi, vyro akys blizga, kasdien bendrauja su pilvelio gyventoju
viena menesi jau buvo, kad velavo mm, bet po keliu dienu viskas tvarkoj po poros menesiu vel tas pats, sako tai gal vel kaip anakart tik veluoja, sakau tikiuos bet kad ziuriu jau savaite veluoja, sakau reiks pirkt testuka, kaip tik ta savaitgali buvom baliuj ir as stengiaus isvis alkoholio isvengt, kazkaip sirdis jaute, kad jau busiu ne viena gryzusi namo nusipirkau testuta, pasidariau iskart, tai vyras net issiziojo kai pasakiau, kad bus tetukas jis dziaugesi net labiau nei as, nes man tuoj mintys galvoj kaip studijas reiks pabaigt, tuoj skaiciavau kada iseina gimdyt ir ka daryt su mokslais bet db esam abu laimingi, vyro akys blizga, kasdien bendrauja su pilvelio gyventoju
Sveikos.Visos forumuose tik džiugaujame, svajojame ka darysite po 9 menesiu...bet sove mintis pasipasakokime ir kaip musu antroji puse kuri i tai dejo daug jegu reagavo i II basliukus nestumo teste? O gal nustebinote jį kokia prasmatnia vakariene namie, ar testuka padarete kaip siurpriza? Kokia buvo vyro reakcija, kaip jis i tai visa 9 menesiu termina reagavo, kaip elgesi, gal uz jus lakste ir pirko del pilvuko visokiu dalyku? Pasipasakokime apie vyru savijautas ir ispudzius
O gal nustebinote jį kokia prasmatnia vakariene namie, ar testuka padarete kaip siurpriza? Kokia buvo vyro reakcija, kaip jis i tai visa 9 menesiu termina reagavo, kaip elgesi, gal uz jus lakste ir pirko del pilvuko visokiu dalyku? Pasipasakokime apie vyru savijautas ir ispudzius
na mano brangusis, ta diena atnese didele puokste roziu kai suzinojo kad laukiuosi o poto tai turbut kaip ir visi vyrai, neleisdavo man nieko sunkiai nesti, kabinti uzuolaidu, mes baiginejom remonta bute, tai net valytis neleido. Paskutinemis savaitemis tai nieko neleido uzstoti garazo , kad jeigu staigiai reiktu isvaziuoti nebutu nieks pastojes kelio
o poto tai turbut kaip ir visi vyrai, neleisdavo man nieko sunkiai nesti, kabinti uzuolaidu, mes baiginejom remonta bute, tai net valytis neleido. Paskutinemis savaitemis tai nieko neleido uzstoti garazo , kad jeigu staigiai reiktu isvaziuoti nebutu nieks pastojes kelio
Kadangi mano vaikelio tėtis nėra man vyras, tai pirma žinia apie jį kiek šoką sukėlė Jis aišku to akivaizdžiai neparodė, tačiau aiškiai matėsi akyse. Na o kai apsiprato labai mane lepint pradėjo, daug daugiau nei prieš tai. Vežė į darbą, iš jo, pas gydytojus, tvarkė man namus, dovanojo gėles, sakė milijinus gražių žodžių. Ir gistančio vaikelio laukia taip pat stipriai kaip ir aš.
Jis aišku to akivaizdžiai neparodė, tačiau aiškiai matėsi akyse. Na o kai apsiprato labai mane lepint pradėjo, daug daugiau nei prieš tai. Vežė į darbą, iš jo, pas gydytojus, tvarkė man namus, dovanojo gėles, sakė milijinus gražių žodžių. Ir gistančio vaikelio laukia taip pat stipriai kaip ir aš.
na mano vyro kartu ta diena nebuvo, susitikom tik savaitgali, bet kai pranesiau tai sake, net darbe negalejo normaliai dirbt
o dabar tai rupinas, neleidzia kaip ir visoms sunkiai kelt ar kazka sunkaus dirbt
jau kai visai nebedaug liko iki gimdymo tai labai susikaupes, apsisprende kad dalyvaus gimdyme, nors as jo neverciau
o dabar tai rupinas, neleidzia kaip ir visoms sunkiai kelt ar kazka sunkaus dirbt
jau kai visai nebedaug liko iki gimdymo tai labai susikaupes, apsisprende kad dalyvaus gimdyme, nors as jo neverciau
