Laukėme Kalėdinio Stebuklo. Neįprastoj aplinkoj, neįprastoj šaly, penktą vaikutį. Vietini gydytojai gąsdino, kad kadangi jau penktas- didelė nukraujavimo rizika, vis negalėjom apsispręsti dėl tinkamos/patogiausios/palankiausios kūdikiui ir mamai gimdymo vietos, gydytojos, akušerių. Blaškiausi tarp galimybės gimdyti namuose (bet labai brangiai, plius gan sunku nuvažiuoti ligoninėn), gimdymo centro (nemokamai, bet iki rimtesnės ligoninės - ne pats geriausias kelias, toloka, plius - patys gimdymo namai blogam rajone), arba geresnėse ligoninėje, kur deja priežiūra ir gimdymo vedimas beveik kaip sovėtmečiais.
Vakaras, prieškalėdnė nuotaika. Važiuojam į kalėdinį koncertą, organizuojama vietinės tarptautinės mokyklos. Tamsus kiemas, ant egzotinių žalių augalų - daugybė spalvotų žiebtuvėlių, ant apšviestos scenos - kalėdinė programa, giesmių giedojimas kartu - gražu ir ramu.. pagalvoju, kad visai graži naktis naujos gyvybės gimimui
. Taksistas, vežantis mus atgal pagalvoja, kad vakariečiams turbūt patinka vakarų muzika ir perjungia radijo į "tonight gonna be a good night, tonight gonna be a good good night..." - net jam išvažiuojant aidi garsus "bumsikai"Paskutiniu metu naktimis visada blogai miegojau. Pilvas švelniai saremavo, tačiau apie trečią val nakties visada aprimdavo. Šį kartą skausmai buvo kitokie - ne tokie tingus, lieti - bet aštresni, tikslesni... negalėjau atsikelti iš lovos, nes šalia miegojo mano gražuolė, kuri turbūt kažką pajutus, labai stipriai įsikibo į manę ir net į tualetą naktį ejo kartu... kai užeidavo skausmas, bandžiau įsivaizduoti, kad tai yra gimdos kaklelis, kuris atsiveria kaip gėlės žiedas, stengiausi jam atsipalaiduoti, kad geriau atsiverstų... iš ryto iškrito dar vienas kamščio gabaliukas, po pusryčių užmigau... labai saldžiai, be skausmų, galėjau atsipalaiduoti.. iki dvyliktos. Labai įdomiai - apie dvylikta vaikai ir vyras jau nebeleido miegoti, atėjo kažko klausinėt... kol gulėjau tyliai atsipalaidavus - nieko neskaudėjo, bet net pradedant kalbėt - skausmai grįždavo... Atsikėliau, ir sekantį valandą - dvi skiriau tašės pertvarkymui, daikčiukų, drabužėlių, įklotų, nešynės dėliojumui...
Saremiai ėjo toliau, pagalvojau, kad geriausia - sulaukti namų tvarkytojos, kuri ateina apie ketvirtą, palikti vaikus su ja ir nuvažiuoti pasitikrinti. Jeigu gimdau - paprašyti ją nuvesti vaikus pas kaimynus, kurie pažadėjo juos prižiurėt kol busime ligoninėje. Tačiau.. nusprendžiau palįsti po dušu, numalšinti skausmą, išplauti galvą. Gan ilgai sedėjau šiltam vandeny, pilau vandenį ant pilvo... kai išlipau iš vandens, staigiai pajutau, kad saremiai sustiprėjo ir pasidarė dažnesni. Jau buvo labai sunku iškęsti tyliai, o namai pilni vaikų ir labai aidus - aš antram aukšte visada žinau, ką jie veikia pirmam... Stengiosi apsirengti tarp saremių, per saremius pakimbu ant rankšluosčio ir jau šaukių/dainuoju į jį, kad ne taip girdėtusi... Apsirengiu, pasiruošiu važiuoti. Bet jaučiu, kad niekur nevažiuosiu, nes nebegaliu paeiti dėl skausmo... įsivaizduoju save važiuojant mažiuku taksi per purviną kelią, pusvalandį ir man darosi blogą... gal vaikutis jau ateina, gal nebespėju... vyras mato, kad nekas, pamaitina vaikus ir nuveda juos pas kaimynus pats. Įlindau atgal į vonią, tikiosi taip bus lengviau, nes jau tikrai labai blogai... pilu karštą vandenį sau ant nugaros, pilvo, taip lengviau... tačiau jaučiu, kad išpyliau per daug vandens - sakau vyrui įjungti pompą (pas mus vanduo yra apačioje spec rezervuare, ją atveža ir įpyla ten dėdė su savo mašina, o mes spec pompa turime jį įkelti į baką ant stogo, kad jis tekėtu į čiaupus
. ) Tai gi vyras įjungia pompą, bet staigiai išsijungia elekra. Netrukus duše pasibaigia vanduo. Prašau vyrą šildyti geriamąjį vandenį iš butelių ir pilti pas mane, tačiau greitai pasibaigia ir dujos (jų turėjo dar užtekti savaitei, tiksliai nzn kas atsitiko ). Suprantu, kad turiu lįsti lauk Suprantu, kad vis gi turiu važiuoti į ligoninę - gimdymas užsitęsia, neįprastai skausmingas, jau aidu per visą namą, jau turbūt visas rajonas žino, kad gimdau
. Nebegaliu tverti skausmo, man reikia pagalbos. Draugai taip pat skatina vyrą griebti mane ir važiuoti. Kaimynai, kurie turi mūsų vaikus iškviečia taxi ir net sumoka iš anksto už kelionę. Kiti susiskambina su akušere/amerikietė, kuri anskčiau dirbo ligoninėje ir gali būti mano pagalbininkė - vertėja ligoninėje. Moteris staigiai atsiranda ligoninėje, mes atvažiuojam už paskos. Vyras lekia su taše, aš einu paskuj jį, jis jaudinasi, nes nežino kelio iki gimdymo skyriaus, nežino kur susitikti su akušere, jaudinasi.. truputi atsilikau, per vieną saremį apkabinu sieną, jaučiu, kad šlampa kelnes (tikiosi vandenys, bet pasirodo ne...). Visi žiuri, suprantančiai šypsosi...Mes prieimo skyriuje. Liepia atsigulti, kažkeno rankos beceremoniškai numauna kelnes, mane guldo ant lovos, atidarymas - penki cm - žinoma tikėjausi daugiau... mane aprengia ligoninės drabužiais - kimono tipo marškinais ir rišamu sijonėliu
. Pasirodo mano angelas-globėjas - amerikietė, kuri atidėjo visus savo reikalus šiandien tam kad padėti man pagimdyt... Ji paaiškina, kad reikia keliauti į priešgimdvybinį skyrių. Tai - didėlė salė, akmenynės grindys, gal dvydešimt lovų, ant jų guli, sėd, vaikšto nepalietės - gimdvybės... Mano akušėrė Ali išreikalauja, kad man skirtu lovą kampe, šalia manęs - tuščia lova... Paprašau kojinių, nes tikrai šalta... stoviu prie lovos, tikrai nenoriu gultis. Saremiui užeinant jau rietausi iš skaumo.. atėina gydytoja, prašo atsigulti. Nori pradurti vandenys. Aš leidžiu, tačiau ji ikišus ranką ten ilgai liečia membranas ir nusprendžia, kad dar nelaikas. Jau šeši cm. Po pusvalandžio ateina dar viena gydytoja - pas kuria biški lankiausi. Patenkinta sveikinasi . Liepia duoti man vandens, nes kaip visada mano lupos išsausėję - juk jau du mėnesius čia nera lietaus... Gydytoja nusprendžia visgi nuleisti vandenys. Vėl guliu ant nugaros (iki tol bandžiau sėdėti, arba bent gulėti ant šono, kai klausė tonus), atsiguliu, gydytoja paprašo dar kelis žmones palaikyti kūdikio galvytę (gal dėl to kad neįsistatę, nzn niekada apie tai negirdėjau). Tačiau mane spaudė už pilvo trys žmones, jaučiausi kaip operuojama varlė, bandžiau nesiblaškyti per be galo skausmingą sarėmį, įsivaizduodama, kad mane užpuolė ir nebera prasmės priešintis . Pagaliau šiltas vanduo. Gydytoja paskelbia - aštuoni cm, dabar skaudės labiau, nes nuleidėm vandenys. Nepatikiu ja. Nebegali skaudėt daugiau. Liepia nesikleti, nes ji nuleido vandenys (nepagaunu ryšio). Dar pusvalandi raitausi iš skausmo, laikau ir traukiu į savę geležinės lovos galvos atramas, kartais šaukiu, kartais garsiai kvepuoju - kaip jau gaunasi . Ali visada šalia, kai skauda - masažuoja man nugarą, nuo tuo daug lengviau. Kažkur už duru kartais pasriodo vyras, jam nelabai galima ten būti - nes tai bendra palata.Vienu metu nusprendžiu kad pakankamai pagulėjau pagal gydytojos reikalavimą. Atsiklaupiu ant kelių. Užeina saremis - jo metu stipriai stipriai apkabinu savo pagalbininkę. Tai padeda. Pasakau jai tyliai - dabar tikrai stumsiu.. Vietinė akušėrė juokiasi, kad apkabinu Ali, sako, jeigu noriu remtis - galiu atsiremti į lovos galvos atramą. Atriežiu, kad noriu apkabintį būtent Alį - gyvą žmogų... Per kitą saremį stovint ant kelių atsilenkiu atgal ir jau stumiu. Ligoninės akušėrė nori, kad atsigulčiau, kad ji mane patikrintų (pagal viską kai yra pilnas atsidarymas, moteris yra vedama į gimdyklą, kur ji atsigula ant gimdymo stalo ir gimdo ten). Tačiau atriežiu, kad gali patikrinti ir man klupiant. (žinau, kad esu bjauri, bet čia aš geriau žinau, kas geriau mums su mažyliu
). Moteris tik pasižiuri į apačią, bet kažkodėl tikrinti nenori Stumiu, labaai stipiai stumiu toliau. Saremis atlenkia mane atgal, klupiant ant kelių. Jaučiu galvutę, jaučiu kaip ji grįžta atgal man nustojus stumti ir stumiu dar stipriau, kad jau nebegrįžtų. Staigiai jaučiu, kad galvyte išplečia tarvietę, baisus deginimas, stipresnis negu su Aniuta. Norėčiau prilaikyti, stumti mažiau, bet jaučiu, kad negaliu, reikia pabaigti tą košmarą, stumti stipriai...net jeigu supišiu. Akušėre prašo atsigulti, pagalbininkė verčia - ar nenorėtum atsigulti . Atrėžiu - Please don't ask stupid questions... .Užgimsta galvutė. Akušėrė kažką prie jos darė, po to man paaiškina mano padėjėja, kad vaikelis ėjo ne pakaušiu, o skruosteliu, šoniuku - dėl to ir tas nežmoniškas skausmas. Akušėrė apsuka galvytę ir šaukia PUSH. Užgimsta vaikutis, visas mėlynas, net gi violėtinis, iškrenda kaip kamštis, po jo pasipyla kraujai. Per sekundę mano lova, kojines, viskas aplinkuj plaukia kraujuje... Placenta gimsta už dešimt minučių... Plyšimų nera. Nuplešiu ryštelius nuo marškinių, grėbių vaikutį nuo lovos greičiau už akušėrė, prispaudžiu prie savęs. Jis pats kvepuoja, bet aplinkynės sako, reikia dėguonės, nes labai mėlynas. Ali išreikalauja, kad deguonę atneštų man, nes mato, kad aš neatiduosiu vaikutį - jis kvepuoja pats ir tikrai greitai atsistatys, jei bus prie mano kūno - taip manau ir skelbiu aš, mama 
. Vaikutis pakvepuoja, tačiau mus visi blaško ir nieko neduoda, kad užkluoti mažylį - o mano tašė pradingo kažkur korydory. Pagaliau vis gi išprašo vaikutį patikrinimui . Atiduodu, nes vis gi truputi jaudinuosi dėl to mėlynumo. Vaikutį grąžina po dešimties minučių, jau lengvai suvystytą... kol jį tikrina, mane perkelia į šalią esančią švarią lovą, patikrina. Vos išreikalauju antklodį. Man pastato skyčių lašynę (Ali paaiškina, kad vis gi turiu nukrajavimo galimybę, dėl to turi pastatyti lašynę, kad galėtų staigiai pradėti lašinti vaistus). Ateina draugės, sveikina, atneša vaikutį, svoris - 3 700. Storuliukas . Važiuojam į palatą, draugai užsako maistą, nes čia nieks nemaitina, o valgykla uždaryta. Jau velyvas vakaras.Po trumpos maldos Ali mus palieka. Greitai išeina draugės. Vyras užmiega. Liekam dviese. Galvoju... Niekada nemačiau tiek kraujo iš karto po kūdikio gimimo. Placenta gimė beveik iš kart... Niekada taip stipriai nestumiau... Greičiausiai placenta atsidalino dar kai mažylis buvo pilvuke ir dėl to jaučiau, kad turiu stumti kaip žverys...dėl to susikaupė kraujai... dėl to jis gimė, iškrito kaip kulka, violėtinis, bet GYVAS. Pagalvojau, kas būtų, jei būčiau paklausus akušėrės kai ji prašė atsigulti patikrinimui... Atsigulti stumimui... Arba po patikrinimo būtų vedę mane į gimdyklą - viskas vyko žaibiškai, per dvydešimt minučių, gal greičiau.. būtumem praradę laiką ir gal būt aukselis nespėtų gimti... Esu lengvam šoke. Supuoju savo mažylį, bučiuoju ir dėkuoju Dievui už naują gyvybę.
