Nėštumas po persileidimo

na taip viskas ir turetu but gerai bet tik va man kazkaip nesekas supirkt kraiteli sudetinga kazkaip....

O ko taip? Toks malonus procesas

Sveikos, būsimosios ir esamos mamytės
Taip džiugu skaityti, kad nenuleidžiate rankų ir darote viską, kad sulauktumėte išsvajotų vaikučių
Pasakysiu ir aš trumpai. Turim mergytę. Po 3 metų norėjom dar vieno, bet įvyko persileidimas, po metų, tą pačią vasario 3 d. netekom dar vieno. Tą kartą nustatė nesivystantį. Priežastys - neaiškios, nes tyrimai visi geri buvo. Antrą kartą žymiai sunkiau buvo, nes negalėjau iš karto patikėti gydytojo žodžiais po echo, kad nėra kraujotakos. Net nusiteikiau, kad, turbūt, man daugiau nelemta vaikų turėti. Palaidojau savo tėvelį, vos su vyru neišsiskyrėm... Ir ką - 2005 m. spalį į mūsų šeimą atėjo nuostabus pumpuriukas. Kažkas mano mintyse turėjo pasikeisti ir pasikeitė, kad jis galėtų ateiti.
Baimių... oi kiek buvo. Norėčiau atsikratyti, tų, kur užsiliko.

todel kad per didedlis pasirinkimas taip ateinu i paeduotuve ir ziuriu kokio firmos pirkt...

O tai kokios uzsiliko?.. Juk pagimdei antra vaikuti, viskas kaip ir tvarkoj?...

Bijau sėsti už mašinos vairo pvz. Pirmos laukdama išsilaikiau teises ir važinėjau kurį laiką, o jau treti metai viena ar juo labiau, jei su vaikais, nevairuoju Vyro vis prašau nuvežti

Sveikos. Man tik 6 savaites, bet as turiu dideliu baimiu del persileidimo ar nesivystancio, nes pati pradzia yra sunki (buvo gresiantis), darbe daug stresu, namie nera kam padeti, o dabar dar ir krutines jautrumas kazkur pradingo...
Kol kas esu neirasyta i nesciuju iskaita, vaikstau pas privacia ginekologe, bet ji labai brangi, kai tiek neramumu, tai tuoj bankrutuosiu. Gal turetumet ka rekomenduoti Vilniuje? (gali buti mokama, bet ne kosminem kainom)
Jeigu kartais prasidetu kraujavimas, kur kreiptis? Skambint i greitaja? Ar paciai vaziuoti kazkur? Neturiu praktikos su tuo visiskai...
Dar klausimas, ar namu ruosos darbai labai kenkia? Savaitgali dulkes valiau, grindis, tualeta ploviau, skalbiau, pavargau, bet kad nera kam daugiau ta daryti, juk 9 men. negyvensi siukslyne, galu gale juk i darba irgi eiti reikia... Ginekologe nepasake, kad negalima - uzdraude myletis, persalti, sunkiai kilnoti, ka stropiai ir vykdau (kibiras su vandeniu - cia sunku?).
Kazkaip tai negeros nuojautos kamuoja

As tavo vietoj stengciaus taip nepersitempti - visgi pirmosios savaites yra labai svarbios. Nesakau, kad turi gyventi apsivertusi, nesusitvarkiusi, bet nesitvarkyk taip uoliai kaip anksciau - juk tu dabar atsakinga uz mazyli. Orientuokis i tai, kad nepervargtum - geriau viska leciau daryti, bet nepersitempti.
Prisimenu save pries keturis metus - taip jau gavosi, kad netycia pastojau. Kai suzinojau, kad esu nescia, man irgi buvo 6 sav. Nors tuo metu jau gyvenau su draugu (dabartiniu savo vyru), bet situacija buvo labai nestabili - abu buvom jauni, neseniai pradeje dirbti, su pinigais buvo sunku, tad manes lauke ilgas apmastymu savaitgalis "ka daryti": gimdyti ar ne. Iki siol nezinau, kas nuleme tai, jog pirmadieni ryte atsibudau kraujo baloj: ar mano abejones del vaikelio, ar tai, kad savaitgali, stengdamasi uzsimirsti, pabegti nuo abejoniu kaip beprote tvarkiau namus, uzsiemiau generaline tvarka, o gal tiesiog vaikeliui nebuvo lemta gimti... Kas zino? Pasakysiu tik tiek - kad ir kiek pries tai abejojau, ar gimdyti, ar ne, po persileidimo ilgai negalejau atsigauti ir kaltinau save del perdeto darbstumo. Tik po to, kai persileidau, supratau, kad as norejau to vaikucio. Todel kai pastojau sisyk, ne minutes nesuabejojau, kas man svarbiau. Geriau jau dulkes po sofa negu rizikuoti leliumi. Aisku, man lengviau negu tau - as gyvenu su vyru ir jis man padeda apsitvarkyti, taigi negyvenam apsileide
Beje, galiu pasakyti ir kitoki pavyzdi - mano vyro sesuo, netiketai pastojusi treciakart, vaiko gimdyti tikrai nenorejo. Kadangi tuo metu pinigu abortui neturejo ir kaip tycia niekas nenorejo paskolinti, bande persileisti pati - perstumde namie visus baldus, kilnojo viska, kas sunku. Siandien ji augina saunia 5 metu mergyte ir labai dziaugiasi, kad nepersileido. Taigi, isvada - jei vaikuciui lemta gimti, jis butinai gims, bet manau, kad paciai pasisaugoti vis tiek reikia.
Kazkaip labai sentimentaliai cia viska surasiau

Aciu uz visokius zodzius, bet kokie palaikomieji man reikalinga, nes dabar gulineju namie (vardan vaikelio) ir jauciuosi kaip ne sio pasaulio dalis, bet juk vis tiek tai laikina...

Nekalbekit taip liudnai. Dziaukites pilvukais!
As turejau du nesivystancius ir neaisku del ko. Dabar buvom su vyru data nustate kada vel darysim, bet vel atidesim, nes perkam nama daug rupesciu. o noriu pastoti tada kai bus ju maziau ir galesiu ramiai savuos namuos prie zidinio ir akvariumo pilvuka augint (abu tie daiktai labai ramina )
Sekmes visom pilnejanciom!

Mieloji, su buities darbais nepersisitenk: dulkes apsivalai, grindis perbrauki, kad per siuksles neliptum, ir viskas. Jokiu kibiru kilnojimo!!!!!! Nebent ten 1l vandens butu Niekas taves neapsaugos, jei nesisaugosi pati. Situacija tavo gresminga, kaip rasai, tai kam ja dar labiau apsunkinti? Negi vyras toks nesupratingas - gali gi ir jis buities darbuose padeti, o jei labai uzimtas (ar isvykes?), tai niekur gi ta buitis nepabegs, grybais galgi neapaugsit... As pries si nestuma turejau nesivystanti, kai dabar pastojau, pirmus tris menesiu isvis nieko namie nedariau - vyras neleisdvao net indu plauti, nes prie kriaukles reikia stoveti 5 min. , viska pats dare, o jei pamatydavo, kad grindis isploviau, kol jo nebuvo, tai baisiausiai priekaistaudavo... Ir dabar as nepersistengiu, tausoju save, laisva minutele skiriu poilsiui, o ne buto tvarkymui.
Laikykis, nepasiduok blogoms nuotaikoms, mylek save ir leliuka pilvelyje - del jo reikia stengtis!

Aciu Sirana, su buities darbais pasistengsiu nepersistengti, vienas tik pastebejimas - gyvenu viena, taigi nera kas mane lepintu ir saugotu