Nėštumas po persileidimo

O kiek laiko nestumas buvo?

bet tai va kokios dvi skirtingos mamos per viena vakara... Viena nori kuo greiciau vel pastoti, kita labai bijo.. Bet marganau, nereikia bijoti, negalima, kad baime uzvaldytu.. Tiesiog reikia tiketi, kad viskas bus gerai Zinoma, tokia naujiena didelis smugis ir ismusa is veziu, ivaro baimes, netikrumo, bet jausmams nusistovejus suvoki, kad tiesiog taip atsitiko.. ir nebutinai vel pasikartos.. Juk skaitei auksciau ka rase Venecija, dauguma ta patyrusiu sekmingai pastoja ir isnesioja kita karta

nėščia buvau 9 savaites, bet leliukas atrodė kaip penkių. Penktadienį dar širdutė plakė, vakar jau nebe abrazijos nedarė, kadangi viskas valosi savaime.
Skaičiau ne vieną postą šioje temoje, bet nežinau, mane gąsdina... Gal per daug norisi iš kart, reik pamiršti. Be to esu iš tų... skystųjų. Aišku, laikas apgydys. Bet dabar atrodo, kad tai atidėsim kokiems trejiems metam

mano 8 sav itare, o 10 sav patvirtino, kad 6 sav nustojo vystytis.. Niekaip nesuvokiau, kaip ir kodel man taip atsitiko.. Plaukiau asarose kelias dienas ir dar po to graudindavausi prisiminus.. Bet buvau is tu, kurios norejo vel pastoti ir pageidautina greiciau nei po puses metu ar dar ilgiau.... Pavyko
Tikiuosi jus tu graziu planu taip ilgam neatidesit.. Tegul dabar viskas nusistovi, susidelioja i vietas, o po to pagalvosi

Kaip norėčiau suvokti viską protu, o ne širdim... MB net nesureagavo nes jis pats sako, kad nejautė dar to pilvuko spardymosi ir panašiai... Bet manau, moteriai sunkiau... Nuo tų dviejų pagaliukų gyvenimas apsiverčia.

as verkiau visa vakara kai persileidau... kita diena reikejo vaziuoti o vestuves, tai gal mane ir prableske, nes buciau prazliumbus visa savaitgali... aisku vestuves irgi be asaru nepraejo, kai svocia skaite ivairiausius zodzius... ar seip uzsitesdavo sedejimas prie stalo... bet man padejo issikalbejimas kalbejau daug su mama, kazkaip gavosi taip kad kokias 2 val vaziavom vienos ir kalboms laiko buvo i valias ir kalbejau labai ramiai, tik retkarciais nubegdavo viena kita asarele o dabar noriu kuo greiciau ir ilgal tikrai neolanuoju laukti snd einu pas gine, jei tik pasakys kad gleivine normali iskart kimbam i darbus nes O dar nebuvo

Sveikutes oj ta paranoja Zinau ka tai reiskia
Antras nestumas baigesi 10-ties savaiciu persileidimu
Dabar as vel
Bet strenas maudzia,uzteko vos namus pasitvarkyti,ir va nuo to maudimo vel paranoja persileisti
Mums dar tik 5 sav

nesi tu is tu skystuju, normali reakcija po tokios nelaimes, patikek poziuris pasikeicia ne iskarto. man prireike 3 menesiu nes ispradziu sakiau daugiau niekada.nebenoriu nereikia. taciau praejus 3 menesiams po truputi mintys pradejo grysti. dar menesiui praejus supratau kad galeciau istverti ir dar karta kad tik patirti ta jausma kaip gyvybe auga tavyje. nesitikek kad praeis taip greit tas nerimas ir skausmas. kai busi pasiruosusi suprasi. pabandyk susirasti koki uzsiemima kad mintys nors kiek nutoltu. stiprybes tau

Labai puikiai tave suprantu,bet nuosirdziai patariu neskubeti ir leisti organizmui atsigauti,pati esu turejusi 3 persileidimus,visi tais paciais metais,bet 4 kartas vistik buvo sekmingas,pastojau tik praejus 2 metams po paskutines nelaimes,linkiu,kad kitas leliukas isikibtu tvirtai ir nepaleistu iki pat pabaigos ir tegul butinai gyd apziuri.

Sveikutes mergytes Pasidalinsiu ir as sava istorija. Taigi pamaciau tuos nuostabiuosius II Rugsejo 21d. Tikejausi to, nes mes planavom ir pavyko is pirmo karto, tad ne itin nustebau pamacius, bet tikrai labai nudziugau. Ta pacia diena pasisakiau geriausiai draugei ir savo suzadetiniui. Pakileta nuotaika nuejau i darba. Rugsejo 26 diena nuejau pas daktare, ji patvirtino nestuma. Liepe ateit Spalio 29d. dar vienam patikrinimui. Deja jo as taip ir nesulaukiau...Rugsejo 25 darbe pamaciau kad teplioja, kadangi pirmas nestumas, nezinojau ar tai normalu. Pasikonsultavau su keliom draugem telefonu (jos turi vaiku) ir jos man pasake kad tai nera normalu ir tureciau pasirodyt gydytojui. As taip ir padariau tiesiai is darbo nuvykau i ligonines priimamaji (buvo jau naktis) ir pasakiau kad laukiuosi ir man tepioja. Daktarai Airijoj nelinke ziuret nestumo iki 12 savaites tad pasake kad nusiraminciau, nes kaikurioms taip jau buna. Na po poros dienu tepliojimas perejo i kraujavima su pilvo maudimu. Nuvykau i ligonine ten man padare echo vidini ir isorini. Isorinis nieko neparode, vidinis "kazka" parode, bet man jos nepaaiskino ka...Pasake kad reikia kraujo tyrimo. Atsakymas parode aukstus hormonus, tad liepe atvaziuoti si ketvirtadieni pakartotiniam tyrimui kad pamatytu ar jie dvigubeja. Ruosiuosi rytdienos vizitui, bet zinau kad neberas nieko...Vakar pasikankinau spazmuojanciu pilvu o siandien iskraujavau viska....Isejo is manes mano zirniukas...Nestumas ankstyvas tik 6 savaites, tad skausmus istveriau gan lengvai. Jau nebeskauda....Fiziskai...Esu isitikinus kad tap jau buvo lemta, taip turejo but. Ryt vaziuoju apziurai ir paklausiu kada galesu vel bandyt

Lengvo tau atsigavimo, Deluxe_DM Rytoj tau dar nepasakys, kada bandyti galima, bet jeigu viskas savaime gražiai išsivalys, bandyti galėsite jau po pirmų normalių mėnesinių

Sveikos,

Persileidau s.m. vasario menesi, vasius 6sav nustojo vystytis. Dabar 14 sav
Galiu pasakyti tik tiek, kad pati persileidima man buvo zymiai lengviau psichologiskai pakelti nei pirmasias antrojo nestumo savaites... pirmuosius 2 menesius darbe pastoviai laksciau i tuoleta tikrinti, ar mano krutys vis dar jautrios, jei kuria diena maziau pykino, pradedavau beveik panikuoti. Viena diena isvis buvau didziausiam isterijos priepuoli nes siek tiek patepliojo... Bet ka, perlipom i antraji trimestra, sirdis ramesne pasidare. Tikiuosi happy ending!

Sveikos merginos

nesmagu skaityti tokias istorijas, kaip ir paciai teko patirti praradimo skausma. Kai skaitai, rodos vel is naujo pergyveni.
Manoji istorija tokia: pameginom su vyru susilaukti mazuliuko. Buvom be galo laimingi pamate du bruksnelius. Skrajojom padebesiais. Taciau laime truko iki 8 savaites, kai pasirode rudas tepliojimas. Ko pasekoje buvo nustatyta, kad mano angeliukas nustojo vystytis verkiau balsu, galvojau nepakelsiu tokio likimo smugio. Prie viso skausmo teko iskesti ir vaistu sukeltus saremius,kai isvarinejo mano zirniuka. Buvo siaubinga kesti skausmus, kai zinai, kad jie nesibaigs dziaugsmu laikyti maziuka ant ranku... Pirmasis menuo buvo siaubingas, niekur eiti nenorejau, liejau asaras upeliais, daug kalbejaus su vyru. Jei ne jis ir jo palaikymas, nezinau, kaip buciau atlaikius sita nelaime. Negalejau kalbeti apie nestuma, negalejau matyti nesciuju ir mazu vaiku...Atrodo kad sirdi perverdavo skausmas. Norejau, kuo greiciau vel susilaukti maziaus. Man rodes, kad jei turesiu nebejausiu tokio skausmo. Gydytojas liepe vel bandyt po 2 men, jie noretume. Tai va, siuo metu dziaugiuos nestumu, vis auganciu pilvuku, jau jauciu savo maziuko judesiukus.
Mergaites, jei praradot savo angeliukus isgedekit ju, nebijokit verkt, kalbeti apie skausma kuri jauciat. Nelaikykit savyje visko. Ir nebijokit vel bandyti. Tai tiesiog balzamas sirdutei. Visalaik pagalvoju apie savo angeliuka, kiek jam laiko butu jei jis nebutu pabeges nuo manes. Bet jau galvoju be asaru ir skausmo. Visa laik galvoju, kad jei taip nutiko, vadinas taip turejo buti. O gal taip ir geriau, gal mano maziukas nebutu buves toks kaip visi vaikai. Gamta pasirupino, kad jam netektu vargti vargelio...Juk gyvenime kas nutinka, nutinka ne bereikalo. Tik mes ne visada tai suprantam...