QUOTE(holi @ 2008 02 27, 20:13)
ar ir kitoms kyla panashiu kvailu minchiu?
Irgi turėjau nesivystantį ir po trijų mėnesių pastojau. Dabar jau turiu sūnelį bet puikiai suprantu apie ką tu. Man ištisai kildavo įvairiausių minčių. Iš pradžių dėl pirmųjų dvylikos savaičių, paskui laukiau pirmųjų judesiukų, o jie kaip tyčia pasirodė palyginus labai vėlai (21 sav.). Vėliau skaičiavau dienas iki tos dienos, kai jau ir paskubėjusį mažylį būtų galima išgelbėti. Judesių skaičiavimas, kiekvieną kartą kažkoks išskyrų pasikeitimas ir panašūs dalykai būdavo peilis ir bijojau visko. Gėda pasakyti, bet kai kurie draugai netgi sužinojo apie mano nėštumą sužinojo, kai jau į dekretą išėjau, kiti tik pasigimdžius mažąjį... Visgi negaliu pasakyti, kad visą laiką buvau tokia įsitempusi, tereikdavo su SB savo baimėmis pasidalinti ir jos išgaruodavo. Kažkaip mokėjo jis mane nuraminti ir į sveiką protą sugrąžinti. Mano patarimas būtų susirasti ką nors, kas mokėtų tave paguosti. Tai nebūtinai vyras turi būti, gali ir kokia draugė ar mama. Svarbiausia, kad būtų su kuo savo baimėmis pasidalinti ir kad tas kažkas mokėtų blaiviai į jas pažiūrėti
(norėjau kažkaip trumpai bet niekaip nesigavo )