Aš irgi savo patirtimi galiu pasidalinti.
Labai norėjom antro lėliuko, pernai spalį buvau pastojusi, o apie 5-6 sav. - patepliojimas tamsiai rudom išskyrom, o paskui ir normalus kraujavimas... VIskas dingo. Tuo metu kaip tik buvau gūdžiam vienkiemy ir nieko nedariau - leidau vykti sava eiga. Tik po to buvo negerai, skausmai ir pan., tai kreipiausi pas gydytoją, pagėriau antibiotikų ir susitvarkė viskas.
Šiemet balandį pagaliau vėl pastojau ir vėl maždaug tuo pačiu metu 5-6 sav. tie patys simptomai... Tiesiog apmiriau pamačiusi išteptas kelnaites... Visai neseniai vyro sesei kaip tik toks variantas buvo atsitikęs irgi, tik 8 sav. jau buvo, tai valymą darė. O kaip tik vėl pasitaikė savaitgalis, šeštadienis, o sekmadienį turėjau išskristi į komandiruotę. Tai skubėjau nerimo kupina širdim pas gydytojus į Antakalnį. Jei trumpai - liepė atsiduoti Dievo valiai, nes kas turi įvykti - nesustabdysi, į ligoninę sako, kad negulkdo su tokiu nėštumu... Neskridau visgi, pagvulėjau namie, nuėjau į polikliniką pirmadienį. Ten staigiai išrašė siuntimą į ligoninę ir liepė gultis, sakė, kad privalo guldyti kraujuojančią moterį... O man ligoninės - kaip velniui kryžius
. Na, bet susikroviau daiktus ir nuvažiavau į Raudonajį Kryžių pas pažįstamą gydytoją. Ten irgi supratau, kad geriau leisti tam, kas turi įvykti ir vykti. Ligoninėje man nieko nebūtų labai darę, tai nusprendžiau nesigulti visgi, gulėti namie ir tvarkytis su emocijomis. Bet gydytoja buvo žmoniška, mane gerai suprato, tai paskyrė Dufaston max. dozę iš pradžių, o paskui normalią pagerti. Gal ir tai padėjo, o gal labiausiai žinia, kad pilvelyje - 2 pūslytės! Vien apie tai pagalvojus pasidarydavo linksma, ėmė juokas. Gal tai mane ir atstatė. Tieisog visą laiką tikėjau, kad bus taip, kaip turi būti. Gal 2 sav. pamažu patepliodavo, bet kai baigėsi, tai baigėsi. Dabar dvynukams po širdele jau po 17 sav., labai noriu tikėti, kad viskas bus gerai iki galo.
Nenusiminkit ir jūs, mamytės, kas bebūtų - ar gera, ar nelabai tam kartui baigtis.