Dievo dovanos atėjimas - Gimdymo istorijos

Vasara buvo be proto karšta. O mano pilvukas, kur jau čia pilvukas, visas pilvas, stebino visus ir visas. Puškavau kaip ežys su didžiuliu "kroviniu". Nepaisant Afriką primenančių karščių jaučiausi gana neblogai. Mat nėštumo pradžioje buvo nerimo dėl galimo persileidimo ir pan., tad džiaugiausi, kad pagaliau viskas išsisprendė ir net jei gimtų mažoji, tikriausiai jai būtų viskas gerai. Taip, taip, mažoji, jau dvidešimtą savaitę sužinojome, kad pilvuke pūpso mažytė margytė, mano išsvajota dukrelė, mano Dievo dovana.... Po ekoskopijos jaučiausi laimingiausia moteris pasaulyje. Tačiau po poros savaičių galvon dingtelėjo mintis - o jei gydytoja apsiriko? Jei vyriška "amunicija" dar nebuvo pasiruošusi viešai demonstracijai? Taigi kaip išganymo laukiau trisdešimtos savaitės kuomet laukė dar vienas vizitas ekoskopijai. Spengiančioje tyloje laukėme abu su vyru, kol nuaidėjo gydytojos žodžiai - "Tėveli, pažiūrėkite, kaip aiškiai matosi lytis". Aš žvilgt į vyrą - jis kaip ir aš pasimetęs ir nesusipratęs lėtai lėtai, kaip vėžlys, slinko nedidelio ekrano link. Tylą nutraukė gydytojos žodžiai - "Gi mergaitė". Uf, atsidusome abu. Tada jau mano širdyje atlėgo nežinomybės akmuo ir pagaliau leidau sau patikėti ir džiaugtis patvirtinta “naujiena”. Juk antra gydytoja neprašyta drąsiai spėjo vaisiaus lytį.
Rugpjūčio keturiolikta diena. Vyro gimtadienis. Prieš išleisdama su draugu į naktinę žvejybą juokauju (o giliai širdyje išties kiek neramu) – “Tuoj aš jums sugadinsiu žvejybą ir gimtadienį, žiūrėkit, kad naktį netektų pakuotis valties, tinklų ir su visa amunicija lėkti į gimdymo namus". Juk pillvukas išties atrodė "prisirpęs", pasiruošęs bet kada išsilukštenti bei parodyti besislepiantį grožį. Nesvarbu, kad gimdymo data buvo numatyta rugpjūčio trisdešimt pirmą dieną. Žinojau ir jaučiau, kad visa įvyks daug greičiau. Neapsirikau. Skausmeliai jau aplankydavo, bet vyrams neteko patirti streso ir strimgalviais lėkti pas gimdyvę.
Rugpjūčio šešiolikta diena - karštis kaip ir visą liepą, rugpjūtį - +33. Lekiame į Trakus uždaryti vasaros sezoną. Mirkstu Galvės ežere. Plukdau Tave dar pilvelyje. Abi tyvuliuojame nežemiškoje ramybėje. Tu dar anapus pasaulio, mano įsčių tykumoje, bet nebeilgam. Tėvelis sugauna mažą grakščią lydekaitę. Aš atimu meškerę kartu su ežero gyventoja ir paprašau įamžinti mus fotojuostoje. Rezultatas neblogas, draugės nėštukės sakė, kad nuotrauka verta konkurso. Bet leidžiu spręsti jums -
[IMG=http://img692.imageshack.us/img692/604/p8160255.jpg][/IMG]

Uploaded with ImageShack.us

Rugpjūčio aštuoniolikta diena. Nuo vakar vakaro kenčiu neaiškius skrandžio, žarnyno skausmus ir “streikavimus”. Visą naktį toliau kankinuosi, dėl skausmų beveik nemiegu, vyro žadinti nedrįstu, nes kvepia “Žaliomis devyneriomis”. Sau pasakau, kad reikia sulaukti ryto, nes su “kvepiančiu” vyru nei važiuoti galėsiu, nei gimdyti norėčiau. Taigi išgeriu angliukų, kitų vaistų žarnyno veiklai gerinti ir toliau kontempliuoju skausmuose. Galop rytas. Skrandis vis dar kankina mane. Jau atsibodo. Guodžiuosi vyrui. Toliau ryju anglis. Niekas nepadeda. Keista. “Kas man darosi”? – neapleidžia mintis. Neiškentusi pradedu ruoštis daiktus ligoninei. Mat prieš savaitę norėjo paguldyti į nėščiųjų patalogijos skyrių dėl neaiškių maudenimų. Žodžiu, ruošiuosi apžiūrai ir galimam guldymui, tad įsimetu rūbų, virbalus, knygą. Nuojauta neapgavo – paguldė. Išsipakuoju virbalus. Mezgiau neilgai – kviečia vaisiaus širdies tonų matavimui. Viskas tvarkoje – vėl palaton. Po valandos klausia – dar skauda skrandį ? Numykiu – taaaaaip. Vėl matuoja tonus ir dėl smalsumo uždeda sąrėmių matuoklį .Oplia, rodo stiprų sąrėmį. Tai ką, čia ne skrandis?! Lieku nesusipratusi. Toliau stebi sąrėmius. Ir ką jūs galvojate – gimdos susitraukimai jau kas tris keturias minutes. Tikriausiai dar nebuvo tokios gimdyvės, kad esant tokiems dažniems ir stipriems sąrėmiams nesisikųstų, o ramiai sau megztų virbalais. Deja, kaklelis uždaras. Nėštumas antras. Buvo atliktas cezario pjūvis. Todėl rizikuoti negalima. Gali plyšti gimda. Ruošiamasi operacijai. Esu pakylėta. Sąrėmius priimu kaip dovaną. Mano slapta viltis pagimdyti pačiai antrąkart liko neišsipildžiusi. Bet kantriai kenčiu kausmus. Galbūt per kantriai. Dėl didelio noro pagimdyti pačiai. Savo džiaugsmą, savo skausmą.
23.00 – Operacinė. Aeina anesteziologas. Maloniai prisistato. Duria į nugarą vaistus. Paguldo. Viską suvokiu. Jaučiu. Laukiu. Kaip šventės. Netgi užmarinta jaučiu, kaip nuteka vandenys. Paklausiu ar nežali. Atsako, jog ne. Dar po penkių minučių suprantu, jog traukia Tave lauk, mano mieloji. Gydytoja klausia - “Berniuko laukiate”? Aš - “Neeee, mergaitės”. “O, tikrai mergaitė. Dručkė.” – valdišku tonu tarsteli gydytoja. Pagaliau tu žmonių pasaulyje. Visa. Mano išlauktoji, išsvajota, iškentėta. Taip gražiai gražiai, mergaitiškai, švelniai verki. Pirmąkart. Man tiesiai į širdį. Prašau tave kuo greičiau atnešti. Paklūsta. Žiūriu į tave, kalbinu. Atrodo visą gyvenimą Tave turiu, pažįstu. Tavo sielą. Pabučiuoju į kaltą. Tave nuneša. Aš euforijoje. Intensyvios terapijos palatoje visą naktį nemiegu. Kalbuosi, dalinuosi patirtimi su bendro likimo drauge – jai irgi atliko operaciją, gimė berniukas. Ji prisipažįsta pavydinti man. Taip norėjo dukters. Sūnelį jau turi kaip ir aš. Prasideda žvėriški pooperaciniai skausmai. Kalbame, kad užsimirštume, kad mažiau skaudėtų. Septintą valandą po operacijos atneša tave, liepia gultis ant šono ir pamaitinti. Man iškyla klausimas, bet tik akimirką, – kaip pamaitinti, jei neįsivaizduoju kaip apsiversti, juk dar normaliai nejaučiu savo kojų, klubų ir net gulint vos pakeliu skausmą. Bet motinos meilė visagalė – apsiverčiu ir bandau pirmąkart pavaišinti tave motinos saldžiausiuoju nektaru - piešpieniu. Po penkiolikos minučių tave išneša, o manęs ateina vežti į pogimdyvinę palatą. Sesutė liepia į ją įsikibti. Išgirdau – „nesikibk taip stipriai“. Ir kaip bulvių maišą nudrėbia mane ant lovos su ratukais. Pamaniau – moteris kaip statinaitė, o matai jai skauda nuo manęs, žiogo, įsikibimo. „Kažin kurią čia neseniai supjaustė, mane ar ją“? - susipainioju. Dar-dar-dar koridoriumi, liftu į trečią aukštą. Skauda pilvą nenusakomai. Pagaliau palatoje. Po minutėlės atneša Tave. Nuo tada nesiskiriame. Mažoji Dorotėja, išvertus iš graikų kalbos – Dievo dovana. Tokia ir esi. Man kvepi nenusakomai. Atrodo įsimylėjau tave.
Ligoninėje praleidome aštuonias paras. Mat trečią parą tave paguldė reanimacijon. Buvo didelė gelta. Patyriau šoką. Mus išskyrė. Laksčiau kaip gazelė trečią parą po operacijos tavęs pamaitinti. Laukdavau sesutės skambučio kaip išganymo. Juk penkiolika minučių galėsiu būti su tavimi. Tu man žiūrėdavai tieisiai į akis tarsi klausdama – „Mama, kodėl mes nebe kartu“? Per tas aštuonias paras verkei tik porąkart. Mano protingoji mergytė. Kantriai laukdavai mamos. Kai gelta jau susinormalizavo, kraujo tyrimas rodė, jog per daug leukocitų. Vėl nerimas. Ačiū Dievui, kitąryt viskas buvo gerai ir mus netikėtai išrašė namo. Nuo tada tu visad su manimi, tėveliu ir broliuku. Tu, mūsų mažasis angelas, mūsų suvienytoja, mažas stebuklas, Dievo siųstas iš dangaus... Vesk mus, augink, mūsų Do –ro-tė-ja...

Dorotėjos gimimas
http://www.supermama...?...676919&st=0

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis