Laba,
QUOTE(Papugele @ 2010 12 15, 14:00)
Ir Gustavo knyga pirksiu butinai.
Tiesiog savo malonumui.
Gustavo knyga jau nupirkta tokiam berniukui. Nežinau, ar jam patiks, tuo tarpu man labai patinka
Nepykčiau, kad ir man kas nors ją padovanotų, tuo labiau, kad su virtuve nedraugauju.
O ten tą knygą pavarčius, ne tik kiekvienas susidraugautų, bet manau, ir pamėgtų tokį nemielą dalyką, kaip valgių gaminimas.
Dar man ta knyga miela dėl to, kad rašyta lietuvio, tai yra nėra ten jokių stebuklingų ingredientų... Keista net, kaip viskas paprasta...
Tuo tarpu toliau skaitau lietuvių kūrybą.
Lazdynų Pelėda. Stebuklingoji tošelė.
Šimtasis tinklaraščio įrašas atiteko Lazdynų Pelėdos apsakymų rinkiniui. Lazdynų Pelėda tai dvi seserys rašytojos: Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė. Daugiausia rašė Sofija, Marijos kūrybą sesuo vertė į lietuvių kalbą ir taip pat skelbė Lazdynų Pelėdos slapyvardžių.
Rinkinyje Stebuklingoji tošelė surinkti geriausi apsakymai moksleiviams apie sunkų varguomenės vaikų ir ne tik vaikų gyvenimą. Vaizduojamas ne tik materialinis nepriteklius (šaltis, badas), bet ir moralinės skriaudos (nuoskaudos, patyčios, vienatvė), viltis kada nors gyventi geriau. Ne veltui ir sutapimas su šimtuoju įrašu, nes įvykiai vyksta maždaug prieš 100 metų. Tuomet dar ne visi kalbėjo lietuviškai (juk ir sesuo viena rašė lenkiškai), kaimuose klestėjo dvarai, žmonės buvo nemokyti ir neraštingi. Tačiau, visai kaip ir šiandien, net ir skurdžiausiai gyvendamas, kiekvienas svajojo apie šiltus namus, mylimus artimuosius, geresnę ateitį. O kai kurie ilgėjosi dar daugiau:
Nepaprastas tas švilpesys, dėl to ir bijo jo žmonės: ligi kas jo pasiklauso, amžinai nelaimingas tampa: liūdna jam lieka pasauly, nuobodu tarp savųjų; širdyje pabunda keisti troškimai, ilgesys, ir pradeda svajoti apie tai, ko šiame pasauly nėra, ko gyvenimas duoti negali, apie ką niekas dar nieko nežino
Toks žmogus pasidaro lyg pamišęs: kas valanda jam liūdniau, kas valanda blogiau; ir vargsta taip bėdina svajotojo širdis, kol baltasis mirties angelas nepadės ant jos savo šaltosios rankos ir nenuramins gyvenimo kančių. Tačiau šitie nelaimingieji nesigaili nustotosios ramybės, nes ramybe gali vien kirminas pasitenkinti, ne žmogus
(psl. 74, apsl. Stebuklingoji tošelė).
Skaityti apsakymus labai lengva ir įdomu, atrodo, tema panaši, bet veikėjai labai įvairūs. Kai kurie apsakymai net labai graudūs (Motulė paviliojo), ir, nors parašyti prieš šitiek laiko, pataiko tiesiai į skaitytojo širdį.
Ko ne lietuviškoji
Picoult?