Aš ir mano autistukas 2

Aš vat tuo tik ir džiaugiuosi, kad jis nesupranta, kad yra nuskriaustas, ne toks kaip kiti. Jis yra labai laimingas. Tėvai tiktai ne . Bet yra daug blogiau, kai vaikas turi negalę ir pats tai supranta ir dėl to kenčia. Tada tėvams dviguba kančia.

o man kartais atrodo, kad tie kiti nuskriausti. Savo nuolatinias ieškojimais geriau, pavydu, intrigom....

Yep... Gali būti. Bet jie irgi to nesupranta.

Na visos mes,kaip ir visi esam skirtingi...Tai kaip ir kiekvienas turim skirtinga skausmo slenksti ir t.t...
O as nezinau ar as galiu pasakyti : kad as zinau ka mano vaikas jaucia ir ar jis yra laimingas? Na jisai sypsosi, yra linksmas ir t.t... Bet tos akys- jos tokios gilios ir kazkokios ne pagal metus subrendusios As kaip tik kartais galvoju, kad jis zino ir supranta daugiau uz kitus, tik nemoka isreiksti...Nemoka komunikuoti Yra kazkokia blokada vienoj smegenu dalyje, bet tada iseina kad kita smegenu dalis dirba geriau
As tikrai manau,kad jie yra visi talentingi... Bet tik kad spetum atrasti ta talenta, padetum jam ji vystyti
O kartais galvoju, kad jei jis sedi savo pasaulelyje, tai gal slepiasi nuo kazkokiu neigiamu emociju...Gal isciose ar veliau buvo kazkas tokio ar pasakyta ar pagalvota, kas galejo isgasdinti...
Na nezinau, bet galvoju, kad verkti tikrai nereikia... Arba jiems nematant, nors vis tiek jaucia,kad kazkas ne taip... Reikia bandyt buti tvirtoms kiek imanoma, ieskoti ivairiu keliu, kad suprast ir padeti tam vaikeliui... Kaip as jam sakau: kaip man gerai,kad as turiu tave, savo kilnojama turta, t.y. 23 kilogramus geriausio aukso Ir tikrai, kad jis suteikia gyvenimui zavesi su savo mazais dziaugsmais...Na va pas mus svente: kalba sakiniais Kita svente: pazysta spalvas Trecia svente: sako buckis, mama Ir kai pagalvoji kiek dar tu svenciu bus

Eli-jūs iš viso šaunuoliai,kalbat sakinukais ir spalvas zinot.Kitos čia mamytės parašo, kad jų 6mečiai jau ir raideles kai kurias žino ir skaičiukus..Net "standartiniai" 6mečiai tikrai ne visi jau pažįsta raides ar skaičius,tai gi visa tai yra nuostabu

Maniškis mėgsta čiulptuką..Kai pagalvoju,kad man jį teks nuo jo atpratint kažkada.. na bet čia tik viena lengva mintis, žinau,kad mūsų dar laukia tūkstančiai daug rimtesnių iššūkių.


Noriu dar vieno vaikelio. Dabar.
Bet negaliu pasielgt taip savanaudiškai,nes šitam reikės labai daug mano dėmesio..

Koks gražus palyginimas . Aš irgi saviškiui sakau - tu mano žvirbliukas, katinėlis ir pan. Tai matau, kaip jis nušvinta, akytės žiba.. Tikrai reikia nepamiršt jiems kartot, kaip mes juos mylim.

Mamytės, kurioms vis dar byra ašaros, leiskit sau iššsiverkt jei verkiasi, tikrai nereikia dėl to teisintis. Juk mes moteriškės iš prigimties esam truputį žliumbailos.. O čia dar turim rimtą priežastį.. Patikėkit, vieną dieną tikrai ateis tas prašviesėjimas.
Iš savo patirties galiu sakyt, kad pirmas dvi savaites verkiau toliau nei mačiau.. Buvo ir baisu, ir gaila savęs ir vaiko, norėjau normalaus vaiko ir pan. Pradėjau žiūrėt į savo vaiką kitom akim, pastebėt visus jo keistumus.. Esu begalo dėkinga savo mamai, kuri pastoviai man kartojo, kad viskas bus gerai, kad užaugas tas mano vaikas, visko išmoks. Na gal vėliau, nei visi kiti vaikai, bet jis juk turi rankas, kojas, mato, girdi ir pan. Tikėjo ir tiki mano vaiku labiau nei aš. Ji man kartojo: tai kiek čia verksi, kas iš to. Tu manai kad tavo vaikas užaugęs tau padėkos, kad čia verki vietoj to, kad padėtum jam. Ką darysi, kai jis užaugęs tavęs paklaus: mama, kodėl man nepadėjai kai to labiausiai reikėjo ? Suremkit su vyru pečius ir BŪKIT tvirčiausia siena savo vaikui... Jis kaip buvo Tautvydas, taip ir liko Tautvydas, nepradėk žiūrėt į ji kaip i invalidą.. Na ir pan..
Kokius 2 mėnesius ant širdies tarsi kokį akmenį nešiojaus, negalėjau apie nieką kitą galvot. Jau ašarų mažiau būdavo, jau galvodavau, kad susiėmiau, bet išgirdus per radiją kokia l.gražią dainą ar kažkam papasakojus, vėl paleisdavau dūdas.. Ypač "padėdavo", kai kažkas sužinojęs pradėdavo gailėt..
Dabar jau 3 mėnesiai, kaip gyvenu su diagnoze ir galiu drąsiai sakyt, kad viskas stojosi į senas vėžias. Prašviesėjo akyse. Susitaikiau su ta mintim ir gyvenu toliau. Be galo myliu savo vaiką, net labiau nei anksčiau. Žaviuosi jo sugebėjimu džiaugtis mažais dalykais, jo vaikišku juoku. Kai jis išėjęs į lauką krinta į sniega ir laimingas juokiasi, mano širdis dainuoja..
Kai per gimdymą vos netekau savo stebuklo, man reikėjo daugiau laiko atsitiesti. Tada buvo žymiai baisiau, kai žinojau, kad dar 5 min ir galėjau prarast savo kūdikėlį.. Todėl dabar džiaugiuosi, kad galiu savo vaiką apkabinti, myluoti, bučiuoti..
Pagalvokit, kiek žmonių įsivaikina neįgalius vaikučius ir džiaugiasi galėdami jiems padėti. O mes verkiam dėl savų vaikų ?
Man dar padėjo, kai perskaičiau Jurgos Ivanauskaitės knygą "Viršvalandžiai" (tai paskutinė jos knyga prieš mirtį). Ji rašo, kad tie paskutiniai metai, kai sužinojo mirtiną diagnozę, buvo prasmingesni, laimingesni nei prieš tai nugyventi 44m. Neliko tuštybės, išpuikimo, beprasmio laiko švaistymo. Atrado dvasios ramybę, tikėjimą, meilę. Ji kentėjo fizinį skausmą ir sugebėjo būt laiminga, atrasti tai, kas tikra..

Man pačiai anksčiau žodis "neįgalus" atrodė kažkas baisaus. Kai bendradarbė pasakė, kad eina tvarkyti dukrai invalidumo, nusigandau, nors jai buvo tik alergija (kuri beje, po poros metų praėjo).
Kai dabar pati susidūriau su tuo, viskas atrodo daug paprasčiau. Ir supratau kodėl. Todėl, kad aš MYLIU tą vaiką. Todėl visi sunkumai nėra tokie sunkūs..

kaip sunkiai kėlėmės ryte
nors Jokūbas šią savaitę ir užmiega labai sunkiai.


tiesa, dėl invalidumo, tai nesam mes jo susitvarkę ir kolkas nesitvarkysim.

Reikės ir atpratinsi. Širdį skaudės, bet nieko nepadarysi. Tikrai toliau bus dar rimtesnių išbandymų. Kaip mano mama sako: mažas vaikas drasko sterblę, didelis - širdį..
Aš atpratinau tik 1,5 metukų. Nukirpau galiuką ir padaviau, vaikas išspjovė ir ėmė rėkt. Sakau, sulužo. O jis tokiom graudžiom ašarom.. Bet po poros dienų pamiršo..
Jei nori kito vaikučio, tai ir turėk. Tai tikrai nesavanaudiška. Turim gyventi savo gyvenimą ir būt laimingos, turim mylėt savo vyrus. Tada ir mūsų autistukai bus laimingi.. Jei visą save atiduosi tik vaikui, galiausiai pati tapsi nelaiminga..
O broliukas ar sesutė tikrai duos daug gero. Maniškiai irgi labi gražiai bendrauja..

Super gražiai viską surašei..Dėkui tau už gražias mintis iš pat ryto


O kodėl? Nenorite įrašo?
Papildyta:

Tikrai labai gražus vaikučiai ir graziai bendrauja..Nuostabu..tiesiog pas jus metų skirtumaslabai "protingas" manau, o mes dar labai maziukai...

ruttela, labai žavus vaikučių bendravimas



nes šiai dienai jis nieko nekeičia.

Ačiū.

O kodėl nekeičia ? Juk darželyje gaunate papildomus specialistus, o ir LT kišenės nedrasko..

Darželyje gaunam specialistus ir be invalidumo.
o Jokūbui savo jėgom duodam kiek galim. Jis puikiai juda, girdi, kalba. Nereikia papildomos technikos, tai ir tie pinigėliai tokie... Nesinori iš jų pramogaut, ar kažką daugiau sau leist...