Knygos, knygos, knygos... *43 Namučiai...

O aš tos pirmos labai noriu. Mačiau LRS leidyklos puslapy, kad ji daba 10 Lt kainuoja

Kai perskaitysma, tadu būtinai parašysma kokį atsiliepimą

Labas vakaras

asiprasau, bet kazkaip man tada neisejo per kelis kartus pratrinti, todel ir parasiau su visu geriu

Amber, kol kas "Karta Amerikoje" labai patinka. Nuosirdus pasakojimas vieno is gangsteriu, tiesiog keista, jog taip gali buti

visu atsiliepimai apie knygas
Gero savaitgalio

laba.
vis dar su Bado žaidynėmis. Labai patinka Ir vis dar neperprantu, ko iš tiesų siekia Pitas

buvau bibliotekoj atsiimti rezervuotos knygos- Įsileisk mane. žiūriu į krūvą ir nesuvokiu, kaip viską perskaitysiu


filmą seniai turiu, bet dar neperžiūrėjau o knygos labai noriu


tikrai įmanoma. tik bent jau Panevėžy vienoj bibliotekoj reikia sekti datas, kada Naujienų skaitykloj keičia knygas. Nuėjus tą dieną galima rasti tiek gėrio arba belieka kliautis sėkme ar rezervuotis


kokia foto labai gražu

Na, čia Bikulčius, Šiaulių krašto literatūros dėstytojas.
Visada stengiuosi bent paskaityti, ką jis spaudoje parašo, nors dabar tai gal tik kartą per metus ir teparašo... Bet man įdomus toks jo stilius paprastas.
Įdomu kažkaip, sentimentai studijų.


Papildyta:

Žemaitė. Marti.

Autorė, kuri paskutiniu metu dažnai minima: internete, asmeniniuose tinklaraščiuose, spaudoje. Ji paseno, ji nebesuprantama, ją sunku skaityti. Atsiverčiau dar kartą paskaityti ir aš, ar tikrai Žemaitė jau taip nesuprantamai nutolusi nuo mūsų gyvenimo.

Knygoje spausdinami gerai žinomi autorės kūriniai, dalis apsakymų iš apsakymo ciklo „Laimė nutekėjimo“. Pabaigoje – autobiografinis apsakymas „Pirmieji mano žingsniai“ ir komedija „Trys mylimos“. Knyga puiki. Savo tikrumu (kas geriau gali pavaizduoti tikrą to meto Lietuvos kaimą, jei ne visą tai mačiusi Žemaitė), vaizdingumu, nuoširdumu. Ir jumoru.

Šeimininkė – nebejauna, bet porą riestainių suėsi, kol aplinkui apeisi – pavirto į lovą pasilsėti. (psl. 5).

Nors dauguma apsakymų liūdni, aprašomi nelaimingi, tragiški moterų likimai (daugiausia iš ciklo „Laimė nutekėjimo), tačiau Žemaitė rašo labai vaizdingai, veikėjai labai tikri (gal todėl, kad kurti pagal realius žmones) ir įsimintini (Vingis, tėvas: „Mauči, tuoj gauni į dantis! Kaip aš liepsiu, taip turi būti“). Jau vien chrestomatiniame apsakyme „Marti“ koks išraiškingas Vingių tėvo ir sūnaus dialogas:

– Kame buvai? – paklausė tėvas.

– Miegojau; kai atsiguliau po pusryčio, ligi šiol pūčiau į akį – au! – žiovavo.

– Ar suveizėjai arklius?

– Taigi taigi, kaipgis! Man arkliai nerūpi šventą dieną… taigi, tata, pats ką dirbai neveizėjęs?

– Bene kur nupuls arkliai, – pamojo tėvas su ranka, – o dubos pečių neužkišai?

– Taigi taigi, kapgis, vis mat man! Ogi pats kame buvai ligi šiol neužkišęs?

– Nė bėda, išdžius rugiai rytojui, – mostelėjo tėvas. (psl. 39).

Dar geresnis apsakymas „Kaip Jonelis raides pažino“. Mamos pirmą kartą skaitytas dar tada, kaip niekaip nesupratau, ką reiškia „surašyti į jaučio kailį“.

Toks dar mažetėlis, kiek šalčio, kiek alkio, kiek sulijo, sušlapo, o dar kiek sykių į sprandą gavo arba su pančiu smūgių, tai to viso nė į jaučio kailį nesurašytum. (psl. 279).

Ir žinoma, labai gailėjau to Jonelio. Gaila jo ir dabar. Koks turi būti skaitytojo išprusimas, kuriam Žemaitė ir toks jos apsakymas yra sunkiai suprantamas, tarsi nutolęs?

Pati Žemaitė buvusi labai aktyvi moteris: rūkė papirosus, raita parjodavusi arklius iš ganyklos, į šokius nešdavosi ant rankų vaiką, kurį kam nors duodavusi palaikyti ir eidavusi šokti. Žemaitės kūryba gali nepatikti, bet tai sava ir miela klasika. O visiems per daug ją kritikuojantiems ji mokėtų atsikirtsti ir pati („Balamūtas, bjaurybė!“, psl. 12), jei tik, žinoma, galėtų.

Knyga, kartu su Žemaite nuvedanti į tikrų tikriausią XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos kaimą.

Liuks atsiliepimas Ir priminei man tą iš pieno plaukusį gulbiną Vingių Joną (berods), kuris mane labai pykdė ir erzino, kai skaičiau O jo tas taigi, taigi, kaipgis vedė iš proto Liuks motera ta mūsų Žemaitė ir kūriniai jos geri

Pradėjau skaityti O. Henry "Išminčių dovanos". Dar nedaug teperskaičiau, bet galiu pasakyti, rodos bus labai mano skonio knyga , patinka Trumpi apsakymukai su gyveniškomis situacijomis ir su iš jų sekančiu moralu. Atrodytų, paprasti, bet tikrai ne prasti. Labai patinka pasakojimo stilius. Matyt, neapsirikau šią knygą pasirinkusi būtent prieš Kalėdas (dėl pavadime minimų išminčių man knygos pavadinimas pasirodė itin tinkamas žiemos šventėms).




Skaitanti, šaunuolė
Ir Žemaitė, kaip asmenybė, nustebino (iš tavo paminėtų jos pomėgių)
Nebepamenu, ar tokie jos ypatumai buvo minimi literatūros pamokose , greičiausiai ne
Papildyta:

Man šita knyga buvo atradimas, be galo patiko visi pasakojimai, su didžiausiu malonumu juos perskaičiau

šitas ir man įstrigo

šiandien kaip tik Panevėžy buvo Petkevičaitės- Bitės 150 metų minėjimas (nors jai tiek sueis tik kovo mėnesį ), tai rodė pasirodymą : aktorės vaidino Petkevičaitę ir Žemaitę. Daugiausiai dėmesio buvo skirta Žemaitei: kaip prasidėjo jos kūrybinis kelias, kaip Bitė jai padėjo ir t.t.

Ir dar : šiandien truputį pavarčiau parduotuvėj Valstybę, tai yra straipsnis apie tai, kad Kalėdų proga šauni dovana yra knyga (abejoju, kad kuri š mūsų tai paneigtų ). Deja, nebuvo laiko paskaityt, tik spėjau pamatyt, kad paminėtas Parulskis ir Palahniuk

Sveikutes turetu but idomu tada mano paskutiniai pirkiniai Susitike dykumoje ir Kabulo kregzdes.. pirmad vaziuoju pasiimt... kol dar neturiu rankose, tai bijau sakyt, kad turiu bet manau turesiu
Papildyta:



Ziauriai patiko..

Tai palinkėsim, kad greit turėtum
"Kabulo kregždes" norėčiau perskaityti.

blem,nupirkau mamai knygą Kalėdų proga,ir rankinėj ji susipurvino
Ir neišsivalo