Pabandysiu susikaupti ir parašyti komentarą, nors tokioms knygoms man asmeniškai be galo sunku jį rašyti, nes kiekvieną kartą dar ir dar kartą apmąsčius viską, vis daugiau naujų minčių atsiranda.
Fiodoras Dostojevskis "Demonai" I ir II tomai
"Pats F. Dostojevskis apie romaną Demonai rašė: Aš norėjau iškelti klausimą ir kaip galima aiškiau, romano forma, atsakyti į jį: kokiu būdu mūsų dar besikeičiančioje ir nuostabą keliančioje visuomenėje galimi ne Nečiajevas, bet nečiajevai. Jam rūpėjo atskleisti rusų liberalizmo šaknis, materializmo, ateizmo ryšį su revoliucinėmis idėjomis, akcentuoti neva pražūtingą Vakarų įtaką Rusijai."
Šis kūrinys - tai vienas iš tragiškiausių ir idėjiškai ir filosofiškai sudėtingiausių Didžiojo rusų rašytojo kūrinių. Tai proto maištas, Dievo neigimas, net paties savęs neigimas, persunktas nihilistiškų idėjų, moralės nebuvimo, bebaimės ir jokios atgailos nebuvimo.
Tai tamsus, niūrus, šaltas, šiurpą keliantis, emociškai sunkus ir sudėtingas romanas. Labai politizuotas, kadangi jį parašyti autorių paskatino vienos slaptosios draugijos veikla ir idėjos, ir vienas nutikimas, kurio metu jie negailestingai ir žiauriai nužudo vieną studentą. (Beja, visą tai yra aprašoma ir romane)
Romanas persunktas smurto, nes dauguma romano herojų miršta smurtine mirtimi. Tai griovimų ir nusikaltimų romanas, kuomet netikėjimas ir sielos tuštuma sugriauna ne tik tavo pačio gyvenimą, bet ir griauna tave supančių žmonių gyvenimus.
Demonai - tai lyg liga, sielos tuštuma, Dievo nebuvimas, moralės nuopolis, jokio tikslo neturėjimas. Tai liga, kurią serga dauguma šio romano herojų, tai liga, kuria serga mus supantis bedieviškas pasaulis paskendęs chaose.
Romane labai daug veikėjų. Iš pradžių buvo labai sudėtinga atsirinkti ir prisiminti. Tačiau patys veikėjai labai ryškūs ne tik savo charakteriu ir kalbėjimo maniera, bet ir mintimis, idėjomis, pamąstymais, poelgiais.
Kažkodėl labiausiai mane sukrėtė ir pašiurpimo III romano dalis. O skaitant paskutiniąją dalį, kuri eina kaip priedas, nes pirminiame variante autorius buvo priverstas išmesti tą dalį ir padaryti šiokius tokius pakeitimus paskutinėje dalyje. Tai Stavrogino išpažintis, prisipažinimo laiškas. Skaitant jį, šaltukas bėgo per odą ir dar iki šiol slogutis likęs.
Kūrinys be galo sudėtingas, bet vertingas ne tik literatūrine prasme, bet ir filosofinę. Rekomenduoti nesiryžtų, nes ne kiekvienam jis įveikiamas. Tačiau siūlyčiau pamėginti, nes kiekvienam ateina laikas kai norisi ko nors tikrai vertingo ir prasmiško.
-------------------------------
Rytoj žadu startuoti su
Aleksandro Solženicyno 'Gulago archipelagas' I tomas. O dabar mėgaujausi
Mario Vargas Llosa 'Tetulė Chulija ir rašeiva'. Kol kas viskas labai tinka ir patinka, bet tik trečdalį sudorojau.
jau tokia "mano" knyga buvo...skaiciau ja ilgai,beveik tris menesius 
ir buvo labai gaila kai baigiau....tiesiog nereali:)
tik perskaičiau gerokai greičiau 
ligoninėje gulėjau, tai knygas vieną po kitos rijau.
man irgi 
zodziu, nemaciau tikslo taip kankintis, tuolab, kad knyga, mano supratimu, labai vidutine...
Nebeskaityk to, ką skaito SS ir neklausyk pardavėjų 
Geriau lai veiksmas vyksta atvirkštiniu būdu: SS skaitys tą, ką skaito Masako 
niekad negali zinoti, kol nepabandei paskaityti, patiks ar nepatiks. Nieko sioje situacijoje nekaltinu 
Kazkaip dabar nesinori tokios, pradejau Chirurga 
