Knygos, knygos, knygos... *43 Namučiai...

Tiesiog jos dabar mano gyvenime apskritai nėra ypatingos svarbos. Ir be jų oi kaip turiu ką skaityti O dukra, gali būti, dar ir nepakankamai suaugusi, kad pilnai Hario Poterio knygas suprastų. Keli filmus tai žiūrėjo, jai patiko. Bet va paskutinis kino teatre (įgarsintas angliškai) tai jai nepatiko, išsiprašė iš kino salės nesulaukusi pabaigos
Žodžiu, mums abiems matyt dar ne laikas
Dabar ką tik skaičiau Lindgren "Karlsoną". Super knyga

Oo, gerai prisiminimai

Tai atsiminimų knyga, lyg mažoji autobiografija, be faktų. Knygoje autorės atsiminimai persipina su Kinijos tradicijomis ir kultūra. Dvasinga knyga, labai daug gerų minčių ir citatų. Buvo nemažai vietų kai sustodavau ir pasinerdavau į savo mintis.

Ši knyga tai nėra išsami studija, autorė tik supažindina su daugelių dalykų ir nukreipia kur galima rasti daugiau atsakymų. Knygoje nemažai pratimų, patarimų ir šiaip įdomios ir naudingos informacijos.

Taip pat netrūksta istorinių faktų, Kinijos išminčių posakių analizės, Budos pasisakymų ir daug daug visko.

Autorė yra gimusi ir užaugusi Taivane, bet dabartinių metu ji gyvena Europoje, bet su tėvyne širdyje. Ji ilgisi žmonių dvasingumo, išminties ir šimtamečių papročių. Labai dažnai prisimena savo tėvo ir savo dvasinio mokytojo pamokymus ir pasakojimus.

Taip pat pasakoja apie kai kurias tradicijas, tai ir lotoso pėdas (kai suvystydavo moterims pėdas, kad jos neaugtų), kad jaunuosius parinkdavo pagal gimimo datą ir horoskopą ir jie vienas kitą pamatydavo tik jau po vestuvių ceremonijos, apie vyro ir moters statusą, kad mergaitėms neleisdavo eiti į mokyklą ir tik su jos karta tai pasikeitė ir t.t.

Šioje knygoje yra visko po truputį ir kiekvienas tikrai ras kas jam bus įdomu ir kas patiks. Aš su didžiuliu malonumu perskaičiau ją ir net gi nemažai vietų atsišviečiau ir užsirašiau. Vis tik ši knyga ne tik pažintinė, bet ir praktinė

O pabaigai, norėčiau įdėti kai kuriuos kinų posakius, kurie pateikti knygoje.






Papildyta:

tikrai, kad nuostabi knyga iš savo vaikystės prisimenu o kai mano panelė kiek paaugs ir jai skaitysiu

Aš visas turiu išskyrus paskutinę.

Labas rytas


tikrai buvo laikas kai visi skaiteme Hari, to neisvengiau ir as su sunumi, beje turime visas, tik paskutine knyga vyresneliui pasirode per ziauri

puikus atsiliepimas. Man labai labai patinka pasikapstyti kitose kulturose ir ju ismintyje

Nerinha, tokios paklodes necituojamos. Pratrinam nereikalinga teksta.

Sveiki, labai ieskau knygos

TLK-10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. – Medicina, 1997


jeigu kas turi, parduoda, zino kur galima nusipikrti parasykite i az, labai aciu

mes dabar vakarais skaitome man kaip atsibodo vaikui patinka. man Lindgren nepralenkiama Mes VArnų saloje dar prieš kokius metus taip lengvai perverčiau.

Viskas gerai, man neskubu, gali sau ramiai dar ir kitais metais skaityti.

dekui
visada smagu uzsukti,kai speji
skaiciau dar Fowles "Leitenanto moteris"..nu tokia ka dabar... man jas kolege skolino,tai dziaugiuosi,kad ne pacios pirktos jei papuls,dar skaitysiu kokia,neisgasdino iki galo


aciu


turbut ilgas atostogas turesi

Pradėsiu nuo to, kad knyga labai patiko ir sukėlė begalę labai stiprių emocijų. Todėl pačiai buvo labai keista, kodėl niekaip nesidėliojo atsiliepimas apie šią knygą. Ir dabar vis dar neina sudėlioti tai ką noriu pasakyti. Galbūt sunku kalbėti tiesiai per aplinkui, kad nebūtų atskleista per daug ir kitam žmogui nesusigadintų skaitymo malonumas.

Pradėsiu nuo to, kad pats rašymo stilius lipte limpantis prie dūšios, sakiniai nuostabūs, įtaigūs, išraiškingi, todėl jau nuo pat pirmųjų puslapių mane įtraukė ir užvaldė. Pasinėriau į pasakojimą ir jau pačioje pradžioje netikėtai išgyvenau tokį pyktį ir neapykantą, kokį senai bebuvau patyrus skaitydama knygą. Negaliu atskleisti šių jausmų priežasties, bet buvo taip pikta, kad net žandai užkaito. Turėjau padėt knygą po 37 perskaitytų puslapių, nes tiesiog pasidarė per skaudu skaityti... Ne pirmoje knygoje aprašoma ši tema, bet šį kartą taip įtaigiai, taip skaudžiai viskas pateikta, kad negalėjau skaityt... labai norėjosi nudobti vieną personą, negailestingai ir šaltakraujiškai suvaryti kulką į kaktą... Tokios neapykantos knyginiam personažui senokai nejaučiau. Toliau skaitant linksmiau nesidarė... Siaubingai daug skausmo, sunkaus gyvenimo, neteisybės, atstūmimo, abejingumo iš pačių artimiausių žmonių pusės. Tačiau be galo žavėjo pagrindinės herojės stiprybė, užsispyrimas, kovotojos dvasia, varanti ją pirmyn gyvenimo keliu ir neleidžiančią pasiduot. Vietomis nesupratau jos nuolankumo ir taikstymosi su tam tikrais dalykais, tam tikrais žmonėmis, nes aš senų seniausiai juos būčiau pasiuntus ant visų abėcėlės raidžių. Bet gal tai ir yra vidinė stiprybė, išmintis – nebėgti, nerėkti, o tiesiai pažvelgti blogiui į akis arba tiesiog jam duoti kelią, ir, netgi savotiškai atleisti ar, teisingiau pasakius, pamiršti, išbraukti tam tikrus dalykus iš atminties, širdies ir nebeteikti jiems tokios reikšmės... Sunku tikrai dėlioti atsiliepimą, neužsiminant apie ką kalba, kas ir kaip taip stipriai užkabino... Pasakysiu gal tada tik tiek: emociškai tikrai stipri ir kabinanti knyga. Anotacijoje yra trumpas sakinys: „Realistiškas, skaudus ir aistringas romanas apie susipynusias vieno airių giminės medžio atšakas.“ Tikra tiesa, realistiškumo ir skausmo netrūksta, aistrų taip pat, bet ne tų banaliųjų, o tikrų, žmogiškų, gyvenimiškų. Skaitykit ir pačios vertinkit. Knyga manau tikrai verta, kad ją paimt į rankas.


Tai nėra ta knyga, kurią būtina čia ir dabar perskaityti. Iš kitos pusės, jeigu knyga sukėlė kažkokių minčių ir sužadino jausmus, tai gal ir nėra ji tokia paprastutė? O jausmus ji manyje pažadino ir pakankamai skirtingus...

Vietomis skaitydama tikrai užuosdavau pražydusias obelis, matydavau prisirpusias serbentų uogas, jausdavau žolę po basomis kojomis, saulės kaitrą ant savo odos, ežero vandens gaivą, girdėjau dūzgiančias bites, sėdėjau kartu su knygos herojėmis ant namo laiptų ir kuo ryškiausiai mačiau visą vaizdą prieš save, leisdama vaizduotei nukelti mane į parašomas vietas, ir visa tai tik sužadindavo baisiai malonų jausmą dūšioj, sėdėdavau visa užsisvajojusi ir išsišiepusi.

O tada į šią gražią idilę įsiskverbdavo liūdesys... Šioje knygoje jo tikrai daug ir labai stipraus... Bent jau manyje prabudo tikrai labai labai gilus liūdesys... Seno žmogaus bejėgiškumas, kai kiekviena diena užgesina dar vieną tavo prisiminimą, priminimą to, kas tu esi, kas buvai, kuo gyvenai, ką jautei ir ką patyrei per savo amželį... Baisu kai nebegali prisiminti savo vaikų, savo gyvenimo ir net savęs pačios...

Tada autorė vėl sugrąžindavo į jaunystės prisiminimus, į šiltas vasaras, lyg ir vėl bandydama atkurti tą jaukų jausmą dūšioj, tačiau jis jau buvo persmelktas liūdesio... Nežinau, užverčiau paskutinį puslapį ir liko tik liūdesys... Sėdėjau ir visa liūdna žiūrėjau į užverstą knygą... Nepaisant to, kad knygos pabaiga, o ir pati istorija nėra jau tokia liūdna. Tačiau aš sureagavau būtent taip...


Niekuo neypatingas detektyvas su per greitai išsirutuliojusia atomazga ir neįtikinančiais žudynių motyvais. Skaičiau tik tam, kad perskaityti, labiau iš „sportinio intereso“. Arba aš jau atbukau nuo tų detektyvų, arba per daug jų skaičiau, arba tiesiog skaičiau daug geresnių ir labiau įtikinančių psichologiniu atžvilgiu (detaliau išnagrinėta blogiuko psichologija, jo elgesio motyvais), tokių kaip John Katzenbach „Ne tas žmogus“. Šiaip nebuvau ir ypatingai sužavėta perskaičiusi šios autorės knygą „Chirurgas“, todėl ir „Pameistrys“ matyt ypatingų emocijų nesukėlė, nepaisant to, kad knygą perskaičiau vienu prisėdimu, per vieną dieną, bet tas skaitymas buvo toks daugiau įtakotas paprasto smalsumo, kaip šį kartą autorė viską sudėlios, kaip susuks intrigą, kuo pagrįs naujojo žudiko motyvus, kaip ne kaip, juk „Pameistrys“ „Chirurgo“ tęsinys. Tačiau nebuvo to nekantrumo, spirgėjimo „Kas toliau, kas toliau“, aikčiojimo ir abejojimo „Nu jau ne, taip negali būti“. Tiesiog paprastas, ramus skaitymas, sekant įvykius, be jokių aštresnių emocijų. Nebuvo taip, kad nesinorėtų knygą padėti į šalį, kad negalėtum atsitraukti ir su ta knyga visur vaikščiotum, vos ne sumuštinį darydamasi skaitytum. Vietomis neišvengiamai jautėsi tam tikri šabloniškumai, kurie palikdavo nemalonų įspūdį, kaip netyčia sukramtytas pipiras, valgant labai skanų patiekalą. Jokio originalumo, jokio nuostabos jausmo, nieko. Sakau, gal aš atbukau jau nuo tų visų standartinių detektyvų arba ragavau geresnės intrigos, bet ši knyga įspūdžio nepadarė. Tačiau, kam patiko „Chirurgas“, manau patiks ir „Pameistrys“. Man asmeniškai daug labiau patiko tos pačios autorės „Kaulų sodas“, daug daug labiau.

Zinot,ka pastebejau,kad labai sunkias knygas skaitot.Man,kartais paskaicius tokiu kancios kupinu knygu,ir gyvent nesinori.Todel siuo sunkmeciu,bandau skaityt lengvesnes knygas.Vat neseniai skaiciau apie tremti,bet taip ir nebaigiau,dar ilgai negalejau atsitoket,kad taip zmoniu pasaulyje imanoma As anksciau visokio zanro knygas skaitydavau,bet po gimdymo,nebegaliu pakest visokiu ziaurybiu Keista,ar ne