tiesa, ne per seniai bandžiau, nes visi migdymo būdai kažkodėl nepadėjo ir man užvirė nervai 
. Tada paguldžiau į lovytę ir kaip visos mamos stovėjau su laikrodžiu už durų, aižku nervai pačiai net per baigiamąjį egzaminą taip nebuvo įtempti kaip tą kart, o mažė taip praverkusi pusę valandos net nebuvo kaip reikalas atsidususi, nekalbant apie nusiraminimą, o tuo labiau apie užmigimą. Kai tik aš įeidavau, taip mane apsikabindavo, kad jėgų reikėjo atgniaužt rankytes ir po to karto sakau, kad tikrai niekada nepaliksiu savo vaiko vieno verkiančio, tik vėliau pagalvojau, ką jeigu ji būtų užspringusi ir nutilusi, o aš už durų sau galvoju, kad ji užmigo 
siaubas, kaip pagalvoju, kad visai mažiukus leliukus guldo į atskirą kambarį, super drąsios mamos turėtų būti 
juk ko tik negali atsitikti mažiukams, jie gi nepašauks kitaip, tik verkimu 
tą dieną, po tokio migdymo ji nemiegojo nei tą kartą, nei kitą, o nakčiai tai vos užmigome, o ir visą naktį pramiegojo apsikabinusi krūtinę
net dabar kai rašau, taip skauda širdį 
yra mamų tipas ir vaikų, kuriems šis metodas tinka, bet mums ne, nes aš negaliu žiūrėt kaip vaikas kankinasi kai jam skauda pilvuką ar kai skauda kai dygsta dantukai ir sau ramiai žiūrėt ir neimt ant rankų, "kad nepriprastų", beje ir psichologai teigia, kad tų vaikų, į kurių verkimą mamoms atsiliepdavo, yra aukštesnis intelektas bei geresnis savęs vertinimas nei tų, kurių neimdavo ant rankų
(čia gal bandau pateisinti savo jautrumą mažės poreikiams, bet jei netikit pasiskaitykit Ritos Žukauskienės "Raidos psichologija").
